Ieva ir Odis

„Jis mano linksmintojas šlapianosis, kai bėgioja per miegus ar uostinėdamas atsitrenkia į gatvės stulpą. Jis mano DRAUGAS.“

 

Kodėl ir kaip atradau Odį

Nuo pat vaikystės man gyvūnai buvo geriausi draugai. O, ko tik nesu auginusi! Manau, kad meilę gamtai paveldėjau iš senelių. Prasidėjus studijų laikotarpiui, teko pamiršti galimybę gyventi su gyvūnais. Kai neturi savo namų, tai tampa labai sudėtinga. Ištvėriau keletą metų, kol atsirado galimybė turėti keturkojį draugą jau savo namuose.  Deja, namai per ankšti auginti žirgą (mano didžiausia aistra), tad svajojau apie didelį šunį, kaip kiti sako, norėjau šuns – arkliuko. Viliojo idėja įsigyti vokiečių dogą ar dar kokį veislinį karalaitį, tačiau neleido sąžinė, kai prieglaudos pilnutėlės unikalių, nuostabių šunų. Pradėjau prieglaudinuko  paiešką internete.

Ir vieną dieną „Penkta koja“ praneša, kad parsiveža iš Joniškio komunalinio ūkio penkis didelius, baisius, agresyvius šunis – DRAKONUS (taip praminė prieglaudos darbuotojai):

„Patys parsivežėm 5 „nurašytus“ šunis. Šunis, kurių bijo pats prižiūrėtojas. Nebijom prisipažinti – baisu būna ir mums! Tai dideli, nieko gero gyvenime nematę, stipriai įbauginti šunys. Tokie šunys karantino įstaigose yra marinami (atleiskit, UŽMIGDOMI) dėl jų agresijos. Ir mes dažnai dvejojam – o kas, jeigu? Bet jūs nepatikėsit, ką gali šuns širdis. Ji ne tokia, kaip MŪSŲ. Ji sugeba atleisti, sugeba pamiršti.“

Iškart apėmė smalsumas ir nuojauta nemelavo, kad iš tų penkių vienas gali būti skirtas man.  Odžio pirmoji nuotrauka internete atspindėjo šuns baimę, sutrikimą, jis atrodė pasiryžęs kovoti už save dantimis ir nagais. Nusižiūrėjau Odį tik pagal tą nuotrauką, kuri nieko nesakė, bet kirbėjo kažkoks keistas jausmas žiūrint į ją. „Penktos kojos“ savanoriai ne tik išgelbėjo Drakonus, juos prisijaukino, atgaivino pasitikėjimą žmonėmis, tačiau ir intensyviai dirbo juos reklamuodami, fotografavo, aprašinėjo:

„Drakonas ODIS, atkeliavęs iš Joniškio komunalinio ūkio. Pats santūriausiais ir atsargiausiais ir visos „šutvės“, tačiau jau po truputį persilaužia ir vis mielesnis ir mielesnis darosi. Jam apie 6, o gal ir daugiau metų. Mes savo pradžią padarėm – išgelbėjom, parodėm jam, kad žmonės nėra baisūs, dabar Jūsų laikas! Surandam kartu Odžiui naujus namus!“

Aš vis laukdavau naujų  Odžio nuotraukų ir rodydavau antrajai pusei. Turėjau įrodyti, kad reikia nebijoti pasiimti suaugusio, gal net seno šuns su ne pačia geriausia patirtimi… Palaikymo neturėjau, visiems atrodė, kad imti suaugusį didelį šunį – klaida.  Ir ką Jūs manote?! Kai pirmą kartą pasimatėme su Odžiu (teko antrjai pusei pažadėti, kad tą dieną grįšime namo tik dviese), Odis sužavėjo mus abu! Jau po kelių dienų pasiėmėme Odį laikinai globoti ir susipažinti. Odis ir pas mus liko Odžiu, jau buvo apsipratęs su tokiu vardu.

Koks Odis buvo

Odžiui baisu buvo praktiškai viskas. Į namus kalbinau eiti kelias valandas, iki sutemų… Baisi šviesa, baisios spintelės, baisus šaldytuvas, baisi šluota, baisūs atspindžiai languose. Baisus vyras – nuo kiekvieno gesto, aukštesnio balso tono krūpčiojo ir susigūždavo.  Naktį miegojome šalia ir lakstėme į lauką dėl nuo streso sukamo pilvuko… Saugu buvo tik garažo kampe. Lauke pamatęs judantį gyvį puldavo su agresija be jokio perspėjimo, turbūt irgi iš baimės… Jo agresija gąsdino mus, konsultavomės su šunų dresuotojais, psichologais. Daugelis iš jų irgi „nurašė“ šunį, nes jis iš prieglaudos, pagyvenęs. Bet nenuleidome rankų, išmokome budrumo, išvengti blogos situacijos dar prieš jai įvykstant.

Odis, nors negyvenęs namie, juose elgėsi ypač pavyzdingai.  Bet nežinojo daugelio namų privalumų. Šypsena kyla atsiminus, kaip mokėmės lipti laiptais kelias savaites. Pavyko tik tada, kai lipome visi trys – Odis viduryje, baisiai drebančiomis kojomis ir išskėstais nagais. Bet pavyko!  Kad šaldytuvas nėra priešas, o priešingai – draugas, išsiaiškino irgi gana greitai. Vienintelis “blogis” namuose – Odžio uodega, nes šluoja viską, kas pasitaiko kelyje.

Odis dabar

Odį dabar vadiname savo vaiku arba zuikiu (visai jis ne drakonas!). Kasdien jis išlydi mus liūdnomis akimis ir šlapia nosimi, prispausta prie durų stiklo. Pasitinka su dvigubu labas (duoda abi letenas kartu).  Dabar Odis praėjęs mūsų savamokslę mokyklą, moka pagrindinius šuniškus dalykėlius ir toliau kremta mokslus. Įsitikinau, kad bet kokio amžiaus šunį galima išmokyti visko. Jo mėgstamiausia, paties išmokta, komanda – „eisim“. Ją išgirdęs nežino, kaip išreikšti tą begalinį džiaugsmą trypčiojant prie durų! Dar iki šiol pratinamės prie kelionių automobiliu (teko nusipirkti universalą), nes jų metu reikia labai labai daug seilinukų. Odis jau pažymėjo Gedimino pr. stulpus, paragavo jūros vandens, apkeliavo nemažai miškų, ištyrinėjo Kauno santaką, ąžuolyno kvapus. Bet dar daug kas prieš akis!

Manau, kad Odis tik po gerų metų su mumis tapo laimingu šunimi ir pradėjo mus mylėti.  Prireikė nemažai laiko, kad jis pasitikėtų mumis, o mes juo. Kad jis žinotų mūsų norus, o mes suprastume jo. Visi, kas Odį mato rečiau, teigia, kad sunku jį atpažinti, koks buvo prieš tai ir dabar (išvaizda, nuotaika, elgsena). Tikrai nebuvo visai lengva, lindo į galvą ir blogos mintys dėl agresijos kitiems šunims, bet kantrybė ir kasdieninis darbas pavertė mus geriausiais draugais. Manau, kad Odis mus myli vis stipriau, kaip ir mes jį.

Net šiais laikais daugeliui keista, na, ir kam man tas didelis šuo kambaryje, tie plaukai namie, finansinės išlaidos, laisvės varžymas? Kodėl jo neuždarius voljere ir pamiršus, kaip daug kam priimtina? Bet jie turbūt nesupras niekada. Na, taip, Odis man suteikia pretekstą skubėti namo, būti gamtoje bet kokiu oru, dažniau tvarkytis namus, bet tai tik smulkmenos! Odis suteikia pasitikėjimo savimi, nes jis myli besąlygiškai, tarsi aš būčiau pati ypatingiausia pasaulyje. Jis suteikia drąsos ir padeda komunikuoti su kitais, jį turint, lengva susipažinti. Jis mano psichologas – nuramintojas, pakanka jį stipriai apsikabinti. Jis mano sergėtojas (labai drąsus, kai yra už savo kiemo tvoros). Jis mano žadintuvas. Jis mano padėjėjas tiek ūkio darbuose, tiek virtuvėje (palaiko maldaujančiu žvilgsniu). Jis mano linksmintojas šlapianosis, kai bėgioja per miegus ar uostinėdamas atsitrenkia į gatvės stulpą. Jis mano DRAUGAS.

Esu labai dėkinga „Penktos kojos“ darbuotojams, kad turiu Odį. Žaviuosi, kiek yra žmonių, atsidavusių gyvūnų gerovei. Tikiuosi, ateityje nebeliks blogų žmonių, dėl kurių tokie kaip Odis yra pasmerkti kančioms ir mirčiai. Niekas neverčia turėti draugą augintinį, tad jei negali, nenori – tiesiog neturėk jo. O jei gali ir nori, nebijok suteikti antrą šansą ir gyvenimo mačiusiam gyvūnui. Jie turi savų pliusų ir jie unikalūs!

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

 

 

 

 

Kaip Odis atsirado „Penkta koja“ prieglaudoje: http://www.penktakoja.lt/kas-yra-komunalinis-ukis/?fbclid=IwAR0Zqv4daK2PF9B1-zQEecMZ2W_f5JDLzXOR_bOXupOxyTWvUBoUpTPzmv8

Jurga, Baltė ir Pupa
Dovilė ir Dora