“Kartais atrodo, kad ji daro viską, kad tik neprarastų mūsų meilės ir rūpesčio.”

Maždaug prieš dvejus metus aš ir mano antra pusė – Laurynas – nusprendėme apsigyventi drauge ir abu vieningai nutarėme, kad bendruose namuose norime šuniuko, kuris namams suteiktų daugiau džiugesio, gyvybės ir jaukumo. Pradėję sukti galvas, kur rasti taip trokštamą augintinį, prisiminėme savo draugus, turinčius šuniukus iš prieglaudos. Tie šuniukai mums darė įspūdį, rodydami begalinę meilę bei prisirišimą. Todėl pradėjome žvalgytis  „Penktos kojos“ prieglaudos internetiniame puslapyje ir pastebėjome nedidelio ūgio, smėlio spalvos šunytę, kuri mums abiems labai patiko. Ir, nors nusprendėme važiuoti tik apžiūrėti, moteriška intuicija man kuždėjo, kad namo greičiausi grįšime trise.

Nuvažiavę į prieglaudą, radome mažą, išsigandusią šunytę, kuri paėmus ant rankų ėmė stipriai virpėti. Ir nors aplink lakstė ir letenas tiesė daug drąsesnių šuniukų, abu nusprendėme, kad ji bus mūsų šuo, kuriai padėsime savo meile ir globa. Beje, šunytę prieglaudos darbuotojai pavadino Smiltės vardu, matyt, dėl smėlio spalvos kailio. Ir mes, manydami, kad Smiltė pernelyg žmogiškas vardas, bandėme ją pervadinti Lape. Tačiau mums nepavyko, greičiausiai Smiltės vardas jai tiko ir patiko labiau. Gal ir gerai, dažnai aiškindami naujai sutiktiems žmonės, kodėl Smiltė, pradedame įdomius, naujus pokalbius bei susipažįstame su rajone gyvenančiais kaimynais.

Ir, nors Smiltei reikėjo laiko įgauti daugiau drąsos ir pasitikėjimo žmonėmis, ji mus nuo pat pirmos dienos stebino savo itin geromis manieromis (ne veltui prieglaudoje ją vadino tikra paryžiete) ir paklusnumu. Kartais atrodo, kad ji daro viską, kad tik neprarastų mūsų meilės ir rūpesčio. Dabar Smiltė jau apsiprato, susipažino su visos gatvės šunimis ir jų šeimininkais. Smiltė moka vaikščioti be pavadėlio, todėl labai mėgsta visus gatvės šunis ERZINTI visu greičiu prabėgdama pro juos ir pademonstruodama savo laisvę. Kartais galvojame, kad galėtų būti puiki bėgikė. Ji smarkiai bėga ir vejasi mus visu greičiu, net kai pasiimame ją kartu važinėdami riedučiais.

Baigdami šią istoriją norime paraginti ir kitus, svajojančius apie augintinį, pasižvalgyti prieglaudose. Patikėkite, ten laukia tūkstančiai fantastiškų šuniukų, kurie jus MYLĖS iki pat mėnulio ir atgal.

Linkėjimai –

Ieva, Laurynas ir Smiltė.

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė