“Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.”

Nuo vaikystės be galo mylėjau gyvūnus, tačiau niekada neturėjau leidimo auginti vieną namuose. Pagaliau turėdama savo namus pradėjau auginti mažą šuniuką, tačiau visada labai norėjau turėti bent jau 2 šuniukus. Atidžiai sekdavau prieglaudas, jų veiklą, neretai pati joms paaukodavau, kai tik galėdavau. Prieš metus „Linksmųjų pėdučių“ prieglaudos Facebook paskyroje pamačiau istoriją apie Žužą. Tai buvo aklas šuniukas, tiesiog išmestas prie prieglaudos vartų. Viena jos akytė buvo iššokusi, veterinarijos gydytojams apžiūrėjus ją, jie diagnozavo, kad akispūdis jos iššokusioje akytėje buvo per didelis, todėl šunytei labai skaudėjo. Ją buvo nuspręsta operuoti ir išimti šią akytę. Perskaičiusi Žužos istoriją, dalinausi šiais įrašais, tikėdama žmonių gerumu, kad ji suras gerus bei mylinčius namus. Daugiau įrašų apie Žužą prieglaudos Facebook paskyroje nemačiau.

Buvo kovo mėnuo, kai vieną vakarą įsijungusi Facebook pamačiau naują įrašą apie Žužą, kad ji vis dar neradusi jaukių namų ir prieglauda praranda viltį surasti šeimininkus. Perskaičius šį įrašą širdis suspurdėjo ir nusprendžiau, kad Žuža yra tas šuniukas, kurio aš ieškojau. Iškart parašiau prieglaudai, pasakydama, kad noriu suteikti jai šiltus bei mylinčius namus. Teko ilgai laukti, kol galėjau pasiimti Žužą, nes jai buvo atliktos net dvi operacijos, tačiau kantriai laukusi balandžio mėnesį gavau leidimą atvykti ir įglobinti ją. Ji buvo vienas bailiausių šuniukų prieglaudoje, mažytė, išsigandusi ir liūdna… Bandėme pratinti ją prie savęs, kviesti su skanuku, tačiau ji bailiai tupėjo kamputyje. Galiausiai su prieglaudos darbuotojos pagalba paėmėme Žužą ant rankų, pasirašėme dokumentus ir įsėdome į mašiną keliauti namo. Žužytė išvažiuodama kantriai sėdėjo ant mano kelių, buvo įsitempusi, tačiau galiausiai ji atsipalaidavo, patogiai įsitaisė, padėjo savo galvytę man ant rankų, atsiduso ir užmigo. Visą kelią nuo Klaipėdos iki Kauno ji ramiai miegojo ir laukė savo nuolatinių namų.

Važiuodami namo su antra puse labiausiai jaudinomės dėl kito šuns, kuris laukia namuose. Kaip jie sutars, ar viskas bus gerai, tačiau tik įėjus pro duris, kita šunytė parodė santūrumą ir supratimą, kad turėsime dar vieną šunytę, todėl jautėmės ramūs bei laimingi. 

Kantriai Žužą pratinome prie naujos aplinkos, stengėmės ją padaryti kuo saugesnę jai, bijojome, kad ji užsigaus ar atsitrenks į kampus, tačiau Žužytė jautė kiekvieną daiktą, esantį bute, niekur neatsitrenkdavo, vienu metu manėme, kad visgi ji mato! Dabar Žuža yra laimingiausias šuniukas, kokį esame kada nors matę. Kiekvieną dieną grįžus po darbo ji be galo džiaugsmingai pasitinka mane, vizgina uodegytę, laksto aplink, atrodo, kad ji šypsosi. Ji užkrečia mus savo energija, entuziazmu bei gerumu. Ji dėkinga už kiekvieną paglostymą, dėmesio rodymą ir šilumą. Labiausiai mėgsta, kai jai ant pašaro uždedame gabaliuką sviesto – tai jai didžiausias delikatesas!

Atsiradus Žužai mūsų gyvenimas tikrai pasikeitė ir ji mus išmokė be galo daug. Kad ir kaip sunku pripažinti – tapome ryto žmonės, daug atsakingesni, dėkingesni ir laimingesni. Žuža kiekvieną dieną geba mus pralinksminti, ypač tada, kai įsikandusi savo guolį tempia jį į kitą kambario galą prie radiatoriaus, kur šiltai įsitaiso, atsidūsta ir užmiega.

Labai džiaugiamės savo sprendimu įglobinti šį šuniuką ir dėkojame prieglaudai „Linksmosios pėdutės“, kad pasitikėjo mumis ir leido Žužai suteikti gerus namus.

Įglobinti gyvūną yra vienas geriausių sprendimų, kurį priimsite savo gyvenime. Šie gyvūnai yra geriausi draugai. Nuostabu stebėti, kaip šuo keičiasi ir galiausiai prisileidžia tave, tai viena gražiausių transformacijų. 

Foto Rūta Karčiauskaitė

Fotografė Rūta Karčiauskaitė