Indrė ir Fibi

“Ji užpildė mūsų namus, gyvenimą ir širdis šiltomis šypsenomis, vaikišku juoku ir ištikimu laukimu.”

 

Auris užaugo tikros šuniškos meilės apsuptyje – nuo pat kūdikystės su dviem nuostabiomis Prancūzų buldogėmis. Kiek žinau, aš pati pirmojo gimtadienio proga gavau dovanų šuniuką.

 

Nors nelabai suvokiame gyvenimo be mielo keturkojo, deja, teko susidurti su faktu, kad žmonės gyvena gerokai ilgiau… Skaudžiai atsisveikinus su pagyvenusia antrąja buldoge, išgedėjus, atėjo laikas po truputį svajoti apie naują šeimos draugą. Kai pradėjome lankyti šuniukus “Penktoje kojoje”, juos vedžioti, galvojome, kad kurį laiką dar tikrai nieko negalėsime priimti į namus, kuriuos tuo metu laikinai teko nuomotis. Ech… Mes net šeimininkus sugebėjome įtikinti, kad mūsų gyvenimui tiesiog trūksta šuns! Praėjo geras pusmetis, kol atvėrėme savo namų duris, o labai greitai ir širdis pagyvenusiam, nelabai matančiam, nelabai girdinčiam prieglaudų veteranui. Buvo neapsakomai skaudu pripažinti, kad jam nebetinka šeima su aktyviu, žaisti ir draugauti norinčiu berniuku. Teko su juo atsisveikinti, ir palinkėti jam ramios senatvės kituose namuose ir dar kartą išgyventi netektį.

 

Po tokios patirties buvo šiek tiek sunku apsispręsti, kaip ir kur toliau ieškoti šuniuko, ar išvis ieškoti – jauno ar pagyvenusio; veislinio ar pamestinuko… Kol vieną vėlų vakarą pamatėme pranešimą apie mažą, miške rastą kalytę, kuriai kiek galima greitai reikia namų globos. Užteko susižvalgyti šeimoje ir buvo aišku. Ji laukia mūsų. Jau kitą dieną džiaugėmės jos meilumu savo namuose. Beje, kai jau viskas buvo suderinta dėl jos priglaudimo, paskambino sūnus, kuris sprendimo dar nežinojo, ir pasakė: “Mama, aš taip norėčiau šiandien apkabinti kokį nors šuniuką”. Tai buvo lyg dar vienas patvirtinimas, kad šįkart sutiksime savo naują šeimos narę. Žavingą, nuolat linksmą, šviesią, meilią, draugišką, prisitaikančią, žaismingą kalytę pavadinome Fibi.

Kad ir kaip tam buvome pasiruošę, neteko susidurti su jokiomis augančio šuniuko niekšybėmis, neteko patirti jokių nuostolių – tik prieraišumą ir meilumą. Fibi labai imli, paklusni, aktyvi, trokštanti mokytis, išdykauti. Nuostabi, pati geriausia berniuko draugė. Nusišypsoti, pasidžiaugti ir pasakyti komplimentą priverčianti kiekvieną – net tuos, kurie nėra ypatingi šunų mylėtojai. Ji užpildė mūsų namus, gyvenimą ir širdis šiltomis šypsenomis, vaikišku juoku ir ištikimu laukimu.

 

Esu labai dėkinga visai VšĮ “Penkta koja” komandai už patarimus, palaikymą, supratimą, tikėjimą, meilę ir atsidavimą likimo nuskriaustiems šuneliams ir pasitikėjimą mumis, atiduodant Fibi į mūsų globą.

 

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Hana ir Pablo
Dalia, Sole ir Mija