“Smagu, kad išdrįsau priglausti benamį šunelį, nes šiuo atveju padėjau ne tik jam, bet ir pačiai sau, kadangi tuo gyvenimo laikotarpiu jaučiau, kad nelabai turiu, dėl ko grįžti kasdien namo.”

Pamenu, kai pirmą dieną iš “Lesės” parsivežiau Binkį namo. Jis bijojo išlipti iš krepšelio ir pusdienį ten pratūnojo, kol pagaliau vakare išviliojau maisteliu. Šunelio istorija buvo nepavydėtina: septyni dviejų mėnesių šuniukai atsidūrė prieglaudoje vieni, atskirti nuo mamos ir be šeimininkų. Kaip tik ieškojau tokio – nedidelio ūgio, balto, trumpakailio ir mielo. Ne tik Binkiui, bet ir man viskas buvo nauja, nes neteko auginti šuns savarankiškai, kasdien po darbo skubėdavau kuo greičiau namo ir nekantraudavau kuo daugiau laiko praleisti su juo. Vaikystėje Binkis buvo labai mielos išvaizdos, tiesiog kaip iš atviruko – akytės kaip sagutės, viena auselė dar neatsistojusi, taip juokingai užlinkusi (dar ir dabar matyti kraštelis vos vos atlėpęs). Šuneliui augant ėmė ryškėti jo aktyvus charakteris ir smalsumas. Binkis užaugo draugiškas (kartais truputį prisibijantis kitų, ypač piktesnių, didesnių šunų), džiaugiuosi, kad jis bendrauja su įvairaus amžiaus žmonėmis, nors galėtų būti ir mažiau lipšnus – atėjus draugams, kartais tenka jį ir į kitą patalpą išvesti, nes pernelyg tyrinėja, reikalauja dėmesio.

Labiausiai džiaugiausi, kad mano auginimo strategija padėjo išsaugoti sveikus baldus ir daiktus, nes įsigijusi šunį vis dar gyvenau nuomojamame bute. Esu dėkinga buto šeimininkei Ramintai, kad ji neprieštaravo, jog Binkis gyventų su manimi. Smagu, kad vienas namuose išmoko didvyriškai palaukti, kol grįžtu – nekaukia, o ūgtelėjęs vis dažniau ramiai miega. Mano šuo labai mėgsta snieguotą žiemą, žaidimą su pypsinčiu kamuoliuku, o jo išskirtiniai gebėjimai – labai aukštai šokinėti ir itin greitai bėgti. Manau, kad būtų puikus medžiotojas. Smagu, kad išdrįsau priglausti benamį šunelį, nes šiuo atveju padėjau ne tik jam, bet ir pačiai sau, kadangi tuo gyvenimo laikotarpiu jaučiau, kad nelabai turiu dėl ko grįžti kasdien namo. O kai atsirado jis, prasidėjo nuotykiai. Šiandien Binkis  mūsų šeimoje nebėra vienintelis šuo, dabar jis turi “brolį” Bo (mopsą). Šalia Bo Binkis elgiasi santūriau, kartais pavyduliauja, kartais kanda jam į koją ar nedraugiškai “šypsosi” – taip jie aiškinasi tarpusavio santykius. Beje, Bo moka Binkį už pavadėlio išvesti iki pat laukujų durų iš ketvirto aukšto. Kartais būna juokinga stebėti, kaip jie šuniškai mėgaujasi gyvenimu kartu. Džiaugiuosi, kad jie yra du, nes vienam be kito jau ir kažkaip liūdna atrodo, nyku, nėra su kuo padūkti. Nuostabus padaras yra šuo!

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Gintarė Urbaitė