“Šis baltas pūkuotas šuo atnešė  tiek daug meilės į mūsų namus!“

Noras turėti šunį buvo jau nuo vaikystės, tačiau tai tėvai neleido, tai nebuvo sąlygų. Svajonės išsipildė įsigijus namą. Tada nusipirkome svajotą lietuvių skalikę – Mersę. Tačiau pasirodo, jai vienai, kai visi išeidavome, būdavo liūdna… Sprendimą pasiimti šunį iš prieglaudos priėmiau pati, vyras kaip ir nepritarė, tačiau ir neprieštaravo (dar namuose yra katinas, žuvytės ir 4 žiurkėnai).

Nuvykę su vaikais į prieglaudą išsirinkome po šuniuką ir ėjome pasivaikšioti. Mano pasirinkimas buvo Pūkė, 5-6 metų mišrūnė (tuo metu Šoklė). Tiesiog patiko išvaizda. Iš visų trijų šuniukų išsirinkome ją, nors mačiau, kad pašalinta dalis pieno liaukų. Juk supranti, kad tai dėl rimtos ligos, kuri gali bet kada atsinaujinti. Tai buvo pirmas iššūkis, antras laukė namuose – kaip priims mūsų senbuvė. O buvo visko, net ir prisiminti nesinori, ir triukšmingos kautynės, ir kruvinos ausys. Pagaliau tas kruvinasis etapas praeitas. Dabar jau viena į kitos asmenines erdves nelenda, kartais net dūksta ir miega susiglaudusios.

Pūkei jau atlikta viena operacija, pasirodo, buvo dar viena pažeista pieno liauka. Deja, laukia dar viena – kitos pusės pieno liaukų pašalinimo operacija.

Jei kas laiką atsuktų atgal, pasielgčiau tikrai taip pat. Šis baltas pūkuotas šuo atnešė tiek daug  meilės į mūsų namus! Ji tokia meilutė, o mūsų senbuvė labai santūri, nors ko nepadarysi iš pavydo! Mersė taip pat tapo meilesnė. O ir kaimynai dabar nesiskundžia, kad, kai mūsų nėra namuose, reikia klausytis serenadų.

Apie Pūkės ankstesnį gyvenimą nieko nežinome, bet stengiamės, kad jai būtų gera dabar. Mums gera su ja, tikimės, kad jai taip pat.

Foto Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė