„Stebi ir negali patikėti, kokia laimė namuose apsigyvena, kai apsigyvena paprastas, kažkada gal po šiukšlyną kuitęsis, keturkojis.“

Katinų istorija mūsų namuose prasidėjo, kai išsikraustė Grikis. Dukra Almantė pradėjo gyventi savarankiškai ir pasiėmė savo šunį drauge. Su jaunesniąja Martyna sprendėm, kokį įsigysim dabar gyvūną. Kalbos apie tai, kad jis bus ne iš gyvūnų prieglaudos, net nebuvo. Taip atsirado Makaronas. Buvęs Vilniaus kiemų gyventojas, pagautas prieš šalčius ir priglaustas, augo prieglaudoje amžinai alkanas, valgantis ir vagiantis bet ką, kas yra maistas, toks atkeliavo ir pas mus. Pagal visus tikro laukinuko įstatymus slėpėsi 2 savaites, bet paskui pamažu tapo namų siela ir karaliumi. Jis sprendžia, su kuo bendrauti, kada bus valgoma, kada gali jį myluoti, ką priimti gyventi, kas jam nepatinka. Makaronas – gaujos vadas. Atėjus laikui valgyti, jis pasirūpina, kad šeimininkė būtų pamaloninta murkimu, glaustymusi ir visaip parodyta, kad jau laikas pripildyti visų katinų dubenėlius.

Jiji (Džidži) atsirado po pusantrų metų. Veikiau išsiverkė ir įsiprašė.

Dabar tapo madinga savo rūpesčius atiduoti kitiems. Augini katytę, grožiesi, myli ją, bet tik tiek. Katytė pasivaikšto, parsineša glėbį kačiukų, atsiveda juos, bet gi jums per daug jų, tada tiesiog išmetate lauk. Žmogus nusikrato atsakomybės, gal net nesivargina kam nors išdovanoti ir nesuvokia, kad juos pasmerkia žūčiai – rudeniop mažus, nepratusius pasirūpini savimi, dar ką tik mamos pieną žindusius išmesdamas… Tikiu, kad tikisi, jog kažkas ras, kažkas priglaus. Bet tik taip pridengia savo abejingumą ir atsakomybės nebuvimą. Juk žmogus atsakingas už tai, kad šie kailiniuoti gyvūnai kažkada atkeliavo į mūsų kraštus iš karštųjų Afrikų, kur jų tėvynė. Tas minkštas kailiukas, murkimas, sugebėjimas išgaudyti peles katinams turėjo garantuoti mūsų rūpestį ir globą, ypač, kai ištinka žiema ir jie negali sau susirasti maisto ir susiręsti guolio.
Taigi Jiji buvo išmestas mažas kačiukas. Jam pasisekė pakliūti po Almantės ir Grikio balkonu ir paverkė tik vieną naktį. Grikis su katinais, atrodė, nelabai draugiškas, tad mažam katinukui buvo vienas kelias – keliauti pas mus, pas Makaroną. Šis nusprendė, kad Jiji jam patinka, nuprausė, pažaidino ir priėmė. Jiji net bandė ieškoti pas jį pieno, tokie geri santykiai užsimezgė, iki šiol geriausi draugai.

Tuo katinų istorija nesibaigė. Matyt Katinų dievas, besirūpinantis savo dūšelėmis žemėje, užmatė dėžutę su išmestais katinais, svarstė, kas gi galėtų juos išgelbėti ir nuvedė mus pasivaikščioti ta pieva, kur niekada tikrai nevaikštome. Visi draugiškai, su Grikiu priešaky, vieną labai karštą vasaros dieną taip ir radom dėžutę su nekrutančiais kailiukais… Pirma mintis – mirę žiurkytės, tokie maži buvo tik ką gimę aklieji padarėliai. Paskui pakrutinti mažiai atsigavo, staigiai suorganizuotas specialus pienelis atgaivino vargšus pamestinukus, bet mūsų viltis, kad kažkuri prieglauda juos priimtų, greitai žlugo ir namuose apsigyveno rūpestis – kas dvi valandas dieną naktį visos girdėm iš pipetės mažus, verkiančius padarėlius. Dukra persikėlė atgal į tėvų namus, kaimynė puolė į pagalbą, kol viską išgelbėjo iš „Utenos Gyvūnų Mylėtojų Draugijos“ atvykusi Ponia Upė – išgelbėta iš laukų ir lygiai po savaitės atsivedusi savo kačiukų vadą. Ponia vadinu ją todėl, kad ji, būdama nušiurusi laukinukė, visada buvo su savo griežta nuomone ir, net būdama smulkutė katytė, taip visus katinus ir Grikį suriktavo, kad nieks be jos žinios prie katinukų negalėjo prieiti. Tiek savus, tiek įvaikintus katinukus Upė priėmė kaip savo: rūpinosi ir išmaitino visus 8. Grikis, nuolat svečiuodamasis pas katinus, per tą laiką susitaikė su tuo, kad namų katinai yra kas kita, nei tie, kuriuos reikia vaikyti lauke. Jam labai smalsu buvo tie mažiai, bet jam buvo itin vaizdžiai parodyta, kad nesiartintų. Makaronui ir Jiji, giežtai įvertinus jų ketinimus, buvo leidžiama prausti ir žaisti su mažiais. Taip namie vienu metu gyveno 11 katinų, iš kurių mažieji uodeguotieji sėkmingai iškeliavo kiekvienas į rinktinius namus, kaip kokie prabangūs retos veislės katinai – po visą Lietuvą nuo Klaipėdos iki Visagino. Visiems mažiems iškeliavus, mama Upė, buvusi laukinukė, gavusi gero maisto užsiaugino gerą lašinukų sluoksnį,  išsižvilgino juodą kailiuką ir, nepamesdama įpročio peštis su namų katinais, užsilipo ant minkšto kailio ir visaip kaip parodė, kad jai čia patinka. Kasdien vis labiau leidžiasi glostoma, murkinama ir tikrai niekada jau nebus lauko katė.

Kas mums iš to? Net neabejoju, kad daug draugų palaikė mus kvaištelėjusiais, kai namus užplūdo tas kalnas uodeguotų.  Kas turi katinų, tas žino, kad neišvengiamai susižinai, kur teikiamos veterinaro paslaugos, kiek kainuoja geras maistas, kiek kartų dažniau sudūžta tavo indai, kiek kartų dažniau reikia valyti namus, visada galvoti, ką palikai ant stalo po pietų, ir kad negali pirkti prabangių užuolaidų… Namie nėra pelių, katinai rimto užsiėmimo tarsi neturi, bet atlieka daug svarbesnį darbą – užpildo namus džiugesiu ir gera dvasia. Iš jų mums, šimtadarbiams ir vis lekiantiems su savo rūpesčiais, tiek daug reikia pasimokyti – kaip reikia daug ilsėtis viską metus, kaip mokėti pamaloninti kitus, atsakyti murkimu, kai tave glosto. Kol visus tris apeini, paglostai, išsisprendžia visi rūpesčiai ir nerimas dėl ko nors. Kiekvienas katinas yra skirtingas, kitokio sudėjimo ir charakterio. Stebi ir negali patikėti, kokia laimė namuose apsigyvena, kai apsigyvena paprastas, kažkada gal po šiukšlyną kuitęsis, keturkojis. Per tuos tūkstančius metų, kai katinas apsigyveno prie žmogaus,  jis išmoko taip pavergti jį, aišku, pirmiausiai ir dėl naudos sau, bet drauge, sumokėdamas tokius didelius mokesčius mums, o tai net neįkainuojama. Nesvarbu, kas jo pase parašyta, kokia kilmė, kokios spalvos kailis ir akys – jie nuostabūs. Mums tik reikia nenuvilti jų. Ir tada jie pasirūpins mumis. O jie tai moka. Dažniau – daug geriau, nei mes jais.

Tai tokia ta mūsų katinų istorija. O kas nutiks po metų – pamatysim.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė