“Bela pats geriausias mūsų sprendimas – mūsų meilė, dovanojanti mums savo šilumą ir atsidavimą.”

Ilgą laiką galvojome (tiksliau, aš pirma šia mintimi užsikrėčiau, vėliau ir vyrą užkrėčiau) apie šuniuką arba kačiuką. Žinojome tik tai, kad bus gyvūnas iš prieglaudos. Iš pradžių mąstėme apie kačiuką, bet teko atsisakyti dėl alergijos. Tada pradėjome galvoti apie šuniuką. Neslėpsiu, buvo daug dvejonių, ar galėsime, ar pajėgsime. Juk tai gyvas organizmas, už kurį reikės prisiimti atsakomybę mažiausiai 10 metų. Kartais nuvydavome tas mintis, bet  jos vis dažniau ir dažniau aplankydavo.

Taip vis internete pažiūrinėdavome skelbimus, kol kartą Marijampolės prieglaudoje „Mindraja“ pamačiau ją – mažą šunytę didelėmis akimis.  Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.  Supratau, kad tai JI. Nieko nelaukdama skambinau į prieglaudą ir greitakalbe išbėriau, kad noriu suteikti namus. Prieglaudos savininkas išklausęs paklausė, ar tai apgalvotas žingsnis? Atsakiau, kad taip, ir pasakiau, kad savaitgalį parvažiuoju į Marijampolę jos pasiimti. Buvo pradėti ruošti dokumentai.

Tą savaitgalį mes visi galvojome vardą būsimai šeimos narei. Vienas iš variantų buvo Bela. Sekmadienį, kovo 8-ąją, su vyru Kęstu ir savo tėvais išvažiavome jos parsivežti. Nesvarbu, kad prieglaudos savininkas buvo išvykęs ir teko laukti beveik porą valandų. Pamatėme ją – mažą, išsigandusią, uždarytą atskirai nuo visų. Priėjau ir pasakiau, kad mes važiuosime namo ir jos vardas bus Bela.

Taip Bela atkeliavo pas mus iš Marijampolės į Tauragės rajoną. Nuo pat pirmų dienų jautėsi namuose puikiai, atrodė, jog ne pirmą dieną gyvena su mumis. Meilumo ir gerumo įsikūnijimas. Po truputį įpratinome vaikščioti į lauką. Kalytė turi savo kambarį, kuriame kartais miega, nors dažniau miega su mumis lovoje. Ir kartais knarkia. Ryte vienam iš mūsų išvažiuojant į darbą įsitaiso jo vietoje. Jei abu dirbame, guli lovoje tarsi saugodama.

Kitų žmonių bijo, nelabai prisileidžia. Vieninteliai jos žmonės esame mes. Svarbiausia, jei esame svečiuose, kad būtume jos stebėjimo lauke. Turi du „brolius“ Nuką ir Reksą, kuriuos labai myli, bei tėvų augintinę Deirą. Kitus šunis toleruoja, bet į draugystes nesileidžia. Neloja, tik kelis kartus aplojo katę ir kaimyną. Tikra dama, be reikalo balso nerodo. Mėgsta keliauti, patinka važiuoti automobiliu. 

Kartais galvoju, kaip ji gyveno prieš tai? Prieglaudoje sakė, kad buvo su kitais šuniukais rasta miške. Pasak veterinaro, jai yra 3-4 metai.  Tik niekaip negalime suprasti, kas ir kodėl nusprendė atsikratyti tokia nedrąsia, bet be proto meilia kalyte. Nors galime pasakyti ir ačiū tiems, kurie tai padarė, nes likimas mus suvedė. Ir mes žinome, kad pasistengsime Belai suteikti kuo geresnį gyvenimą. Bela pats geriausias mūsų sprendimas – mūsų meilė, dovanojanti mums savo šilumą ir atsidavimą.

P. S. Ir pasirodo, visai nesunku keltis 6 val. ryto ir eiti pasivaikščioti.

Foto  Arnoldas Vydmantas