Ingrida, Regimantas, Pūkė ir Hačis

Be galo meilus mūsų Hačis. Be jo niekada niekas nevyksta, viską reikia žinoti, matyti ir užuosti.”

 

Mūsų šunelio istorija tokia, kad jį atklydusį į garažų teritoriją rado kaimynė Elena. Tuo metu gyvenome nuomojamame bute ir jau turėjome du augintinius, o apie trečiąjį visiškai minčių nebuvo. Mintys sukosi tik apie ką tik atšoktas savo vestuves ir gyvenome tomis puikiomis nuotaikomis. Bet kaip šiandien pamenu, tai buvo 2016 metų rugsėjo 5 dienos vakaras, kai išėjusi pasivaikščioti su savo keturkoju draugu Pupsiu sutikau kaimynę. Kaimynė vedėsi į laputę panašų šuniuką. Liesutį, bet straksintį kaip spirgutį ir besiglaustantį jai prie kojų. Kokios šunelio išdykusiai mielos akys, tada pagalvojau. Sužinojau, kad jį prieš keletą dienų rado visą šlapią ir nežinia, kiek laiko badavusį (matėsi net šonkauliukai). Elena jį priglaudė, nors pati namuose augina katinus ir yra senyvo amžiaus. Kitą diena kartu su kaimyne pradėjome ieškoti šunelio šeimininkų, nes tokio grožio kažkas juk turi pasigesti. Po to važiavome  pas veterinarus patikrinti, ar turi mikroschemą. Deja, jos nebuvo. Šunelis apie 4 mėnesių laiko ir badavęs tikrai ne vieną dieną, gal savaitę, gal dvi. Veterinaras, kaip žinodamas, užklausė juokais: gal pasilikite jį sau? Ta mintis nuo pirmos dienos manęs neapleido, kad šis lapiukas visgi gyvens pas mus. Juk jei yra vietos ir maisto dviem, atsiras visko ir trečiam.  Taip po poros savaičių gyvenimo pas kaimynę Eleną, man gavus buto savininkų leidimą trečiam gyvūnui, padauža Hačis apsigyveno pas mus. Vyrui pamelavau, kad jis pas mus “laikinai”. ️ Žinojau, jog jam tereikia priprasti prie naujo gyventojo ir naujo šurmulio namuose. 

Pradžioje vardo jis neturėjo, tiesiog buvo Lapiukas. Kiemo vaikai žaisdami su juo šaukdavo Hačiko. Buvo juokinga, jis juk ne akita inu, o ir nepanašus. Taip iš Hačiko lapiukas tapo Hačiu. Tuo metu namuose karaliavo garbingo amžiaus šuo Pupsis (kuris taip pat buvo gatvinukas) ir jo užauginta geriausia draugė 3,5 metų katė Pūkė. Senolis jaunąjį gyventoją priėmė ramiai, bet parodė, jog namuose yra tam tikra tvarka ir hierarchija, kad yra žaidimų ir ramybės laikas. ️ Daug ko ir išmokė mažių. Gaila, kad senolio jau metai, kaip nebėra. O katė jį ir šiandien dar auklėja ir tik ji viena namuose karalienė. Nors, kai niekas nemato, kartu miega ir prausiasi.

 

 

Išdaigų begalė…  Pradedant nuo nugraužtų sienų, sėdėjimo su kate palubėje ant spinteliu, išrūšiuotų šiukšlių iki nežinia ko –  kiekvieną dieną staigmena. Dabar jau šiek tiek padauža surimtėjo, bet niekada negali žinoti, kas slypi jo mintyse. Be galo meilus mūsų Hačis. Be jo niekada niekas nevyksta, viską reikia žinoti, matyti ir užuosti.  Miegas? Koks miegas jei po antklode nešildo kojų Hačis?  O į pastiprinimą visada ateina katė.  Bandėme mokytis miegoti guolyje, bet nieko iš to neišėjo. Jei Pūkė ant lovos, vadinasi, ten ir Hačis. Kitaip niekaip, turi vyrauti lygybė. 

 

Jau treti metai, kaip Hačis gyvena su mumis. Niekada, kad ir ką būtų iškrėtęs, nesame pasigailėje, jog jį paėmėme. Jis kaip dovana vestuvių proga. ️Praskaidrina kiekvieną dieną savo buvimu šalia. Kartu ir sportuojame, ir keliaujame, ir daug daug visko veikiame. Žodžiu, pas mus tikrai nebūna liūdna, o jei kam liūdna, tuoj atbėga Hačis.

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva ir Nika
Simas, Justina, Mikė ir Domicelė