Irutė, Izzy, Ivy ir Shyva

“Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.”

 

 

Vos kilus mintims apie išvykimą iš Lietuvos, nebuvo jokių abejonių ar dvejonių, kad šunys gali nekeliauti. Turime du labradorus (Izzy 9 m. ir Ivy 7 m.) ir vieną mišrūnę (Shyva 5 m.). Prieštarauti niekas neprieštaravo, gal tik mums visai neartimi, pašaliniai žmonės komentavo, kad neva nesąmonė, palikite tuos šunis, užmigdykite ar pan.

 

Kadangi ruošėmės keliauti savo automobiliu, tad nereikėjo rūpintis specialiu transportavimu ar ieškoti pagalbos. Reikėjo pasirūpinti dokumentais. Vienas šuo neturėjo paso ir čipo, reikėjo skiepo nuo pasiutligės (likus 21 dienai iki išvykimo) ir ne mažiau nei 48 val. iki kelionės pradžios suduoti vaistų nuo kirminų. Taip pat pasirūpinome vaistinėle šunims. Bendravome su savo veterinaru, kuris pažįsta mūsų šunis nuo mažumės, ir jis parekomendavo tai, ko gali prireikti: vaistai nuo alergijų, ausų valymo skystis, vaistai nuo skausmo, tvarsčiai ir pan. Viena labradorė turi problemų su pėdutėmis, tad pirkome specialius batus (su storais, guminiais padais), kad vaikštant kalnuose jai neskaudėtų. Nežinojome, ar mums to reikės, bet norėjosi būti apsidraudus, nes kelionė buvo į Norvegiją – kur veterinarų paslaugos ypač brangios.

 

Taigi, pasiruošus, mūsų kelionė prasidėjo 2018 metų rugpjūčio gale. Iš Kauno važiavome į Ventspilį, ten kėlėmės keltu į Švediją ir iš ten dar apie 9 val. važiavome iki savo laikinų namų Norvegijoje. Šunys pratę prie kelionių automobiliu, tad problemų nekilo. Problema buvo kelte, kai paaiškėjo, kad vienas iš šunų paniškai bijo nestabilių paviršių, tad stačiais, metaliniais laiptais iki kajutės 35 kg sveriantį šunį reikėjo nešti… Prie sienos nestabdė, tik patikrino dokumentus, pakalbino šunis ir viskas. Vertinant bendrai, kelionė ir pokelioninis laikotarpis praėjo gerai. Kelionei ypatingo pasiruošimo nebuvo – turėjome dubenėlius maistui, vandeniui ir reguliariai stojome prasimankštinti. Į keltą pasiėmėme papildomą užtiesalą, kad šunys nepritryptų. Kaip visada, susidūrėme su sunkumais naujoje vietoj, paliekant savo mergaites vienas namuose… Joms reikia šiek tiek laiko apsiprasti, tad pirmosios dienos paliekant vienas būna sunkios. Inkščia, laksto prie langų, durų ir būna labai neramios. Visa kita praėjo tikrai gerai. Išskirtinės adaptacijos nereikėjo, jos tiesiog džiaugėsi galėdamos apuostyti ir ištyrinėti naujas vietas.

Ruošdamiesi išvykti žinojome, kad Norvegijoje brangios ne tik veterinarų paslaugos, bet ir šunų maistas, todėl pusei metų pirkome maistą Lietuvoje ir vežėmės kartu. Mūsų šunys valgo specialų, dietinį maistą, tad kažko primaišyti ar eksperimentuoti nenorėjome. Dabar kas pusę metų grįžtame automobiliu į Lietuvą ir nusiperkame maisto, jei vykstame su šunimis, apsilankome ir pas veterinarus pasitikrinti sveikatos.

 

Jei atsukčiau laiką atgal, manau, kad nieko nekeisčiau. Tiesa, kelis kartus teko apsilankyti pas veterinarus ir būnant čia. Vieną kartą vienai labradorei burnoje aptikome guzą, tad pasikalbėjome su kaimynais, jie rekomendavo kliniką, kurioje buvo guzas išpjautas ir atlikti tyrimai. Antrą kartą apsilankėme kiek ekstremalesnėmis sąlygomis, kai kita labradorė įsilaužė į mūsų maisto atsargas ir suvalgė didelį kiekį nevirtų kruopų, miltų, sausainių ir pan. Skubiai gabenome šunį į gyvūnų ligoninę, ji jau buvo ruošiama operacijai, bet, tikriausiai, gavusi atpalaiduojančių ir nuskausminančių vaistų ji atsigavo ir operacijos pavyko išvengti. Grubiai tariant, už tą dieną stebėjimo, kelis rentgenus ir vaistus, buvo palikta virš 1000 eurų. Labai daug. Lietuvoje būtų trigubai mažiau. Bet kokiu atveju, to neišvengsi. Kažkokių didelių ar esminių klaidų padaryta nebuvo. Šunims yra gerai ten, kur mes, o mums ten, kur jie.

 

Esminiai dalykai, paaiškėję atvykus gyventi į Norvegiją, kad yra pusė metų, kai negalima šuns paleisti nuo pavadėlio. Rodos, tai yra nuo balandžio 23 iki rugpjūčio 23 d. ar pan. Taip yra dėl to, kad miškuose daug jauniklių, tad gali būti pavojinga ir laukinei gamtai, ir pačiam šuniui. Susidūrę su veterinarais pradėjome domėtis ir gyvūnų draudimu, bet jį gauti irgi nėra lengva. Jei turi tik laikiną darbo kontraktą arba nesi išdirbęs tam tikro laiko Norvegijoje, apsidrausti beveik neįmanoma…

 

Kalbant apie bendrą atmosferą – žmonės nuolatos mus kalbina, laužome bendravimo barjerus, būdami čia su šunimis. Per šunis susipažinome su labai daug žmonių, nors sako, kad norvegai uždari ir nekviečia į svečius. Būtent dėl šunų mes aplankėme daug žmonių. Kiek sunkiau su čia atvykusiais kitataučiais, tiksliau – musulmonais. Turėjome juos kaimynystėje, deja, bet su jais santykio užmegzti nepavyko ir jautėme tam tikrą priešiškumą. Dar vienas sunkumas – būsto nuoma. Turbūt kaip ir Lietuvoje ar kurioje kitoje pasaulio šalyje – šuo nėra laukiamiausias nuomininkas. Taigi kartais tekdavo primokėti, kartais sumokėti depozitą arba pasitelkti mažą apgaulę, kad esame tik su vienu šuniu, o atvykstame su visais trimis… Kelionės čia gan paprastos, visur galima keliauti su šunimis – keltai, autobusai ir traukiniai draugiškai priima gyvūnus. Traukinyje reikia mokėti pusę žmogaus bilieto kainos, bet kiek teko važiuoti, kontrolieriai leisdavo keliauti nemokamai.

Šiuo metu gyvename Norvegijos vakaruose esančioje saloje ir mūsų namas yra praktiškai miške. Šeimininkai irgi turi šunų ir mes jiems netrukdome. Bet kraustytis arčiau gyvenvietės, arčiau darbo ar bent jau centro kol kas neįmanoma, nes iš kelių esančių skelbimų apie gyvenamą plotą – niekas nenori nuomininkų su šunimis.

 

Nepaisant tam tikrų nepatogumų (čia negalima palikti šuns vieno namuose ilgiau nei 5 val.), mes esame laimingi, galėdami turėti savo šuniukus kartu su mumis. Jei iškiltų klausimas, kad šuo turi būti vežamas į Lietuvą, važiuotume ir mes.

 

Patarimai keliaujantiems su šunimis – apgalvokite bent pirmuosius 6 mėnesius svetur. Ką šuo valgys, kur gyvens, kaip gydysis. Jei nejausite streso jūs, nejaus ir šuo.

 

Nuotraukos darytos mums būnant Norvegijoje bei keliaujant automobiliu į Norvegiją. Bagažinė pilna daiktų, šuniukai susodinti ant antklodžių.

Aistė ir Rojus
Reda ir Žirnis