“Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės.”

 

Visą gyvenimą namie auginome katinus ir nuos vaikystės įskiepyta, kad namuose turi būti gyvūnas, kad gyvūnus reikia mylėti, saugoti ir gerbti, nepalikti bėdoje, jeigu gali padėti. Todėl kitaip aš ir neįsivaizdavau savo gyvenimo. Nors visą gyvenimą turėjome katinus, aš vis tiek žinojau, kad turėsiu šunį, kai turėsiu jam tinkamas laikymo sąlygas. Šitą punktą įvykdžiau ir gavau dovanų išsvajotą veislę – Berno Zenenhundą.

Daug metų turėjau persų veislės katiną Ramzį kuris buvo visą laiką su manimi kaip tikras draugas. Bet, matyt, taip buvo lemta, kad iškeliavo į aną pasaulį. Buvo be galo sunku tai išgyventi, neradau sau vietos nei namie, nei kitur, bet suvokiau, kad turiu gyventi toliau ir jo nesugrąžinsiu. Buvau labai supykusi ant visų ir visko dėl šios situacijos ir pasakiau, kad daugiau neturėsiu jokio augintinio, nes mano Ramzio niekas neatstos. Bet aš neištvėriau ir pradėjau ieškoti naujo šeimos nario, kad ir neveislinio, bet svarbu, kad būtų rusvas, kaip ir buvo mano Ramzis. Ieškojau dieną naktį internete, kad tik nepraleisčiau nei vieno skelbimo. Ir radau tokį rusvą berniuką, pūkuotą, kelių mėnesių, neveislinį. Susiskambinome su šeimininke ir susitarėme susitikti. Man nerūpėjo, kad reikėjo važiuoti į kitą miesto galą, svarbu pamatyti tą stebuklą. Tik pamačiusi ir paėmusi jį ant rankų supratau, kad tai mano katinas, ir aišku, kad jį imsiu nesusimąstydama. Kas įdomiausia, jog jo mama, pasirodo, buvo persų veislės, o tėvas paprastas kaimo katinas.

Tuo metu dirbau “Kikos” “Banginyje” vedėja ir mes bendradarbiavome su “SOS gyvūnais”, padėdavome jiems dovanoti benamius kačiukus. Ir praėjus 2 savaitėms po naujo kačiuko paėmimo mums į darbą atvežė du katinėlius, irgi rusvus. Jie buvo labai baikštūs, nėjo į rankas, šnypštė, draskėsi. Jie buvo rasti rūsyje, sukūdę, nežinojo, kas yra sausas pašaras, visiškai nepripažino žmogaus ir vis bandė gintis, nes bijojo, kad juos nuskriaus. Bet vienas iš jų buvo meilesnis ir drąsesnis, smalsesnis. Ne visos darbuotojos drįso juos prižiūrėti, bet turėjome padėti jiems adaptuotis. Taip laikui bėgant tas drąsuolis labai priprato, tapo žaismingesnis, kailis sužvilgo, paklusniai sėdėjo ant rankų, murksėjo ir taip pamažu gimė meilė jam. Net klientus aptarnaudavau su juo rankose. Bet kai atsirado potencialus klientas, kuris norėjo jį paimti, kažkaip supratau, kad negalėčiau jo atiduoti, per daug prisirišau. Kai važiuodavau namo, vis galvojau apie jį ir grįžusi į darbą ryte pirmiausiai eidavau pažiūrėti, kaip jie ten laikosi. Būtinai reikėjo pamyluoti, pasiimti ant rankų. Ir vieną dieną pasakiau vyrui, kad nusprendžiau pasiimti dar vieną kačiuką. Vietos turime pakankamai, išmaitinti galime, o meilės užteks visiems. Vyras spyriojosi, bet galiausiai sutiko ir dabar jie yra geriausi draugai. Kadangi abu kačiukai buvo beveik vienodo amžiaus, tai kuo puikiausiai tarpusavyje susigyveno ir buvo kaip broliai. Abudu dūko, žaidė, miegojo kartu susiglaudę.

Dokumentuose buvo parašytas preliminarus 2 mėn. amžius. Vardas buvo labai ilgas ir sunkiai ištariamas, todėl nutarėme pakeisti. Iš pradžiu buvo Luckis, nes pagalvojome, kad su tokia priešistore jam pasisekė, jog papuolė į šiltus namus, turės ką valgyti, bus mylimas, saugus ir papuolė į geras rankas. Bet arba mes pamiršdavome, kaip jį šaukti, arba sunku buvo ištarti, kai reikėjo greitai pašaukti, tai nusprendėme, kad tas vardas jam netinka. Vieną vakarą vyras juokais pavadino jį Leopoldu. Ir priėmėme kompromisą – Leo. Į šitą vardą katinas iškart ir atsiliepė.

Katinas viską valgo, nėra išrankus, dreba dėl konservų, nesvarbu, kokie tai būtų. Labai mėgsta iki šiol žaisti, nors jam jau apie 3 m. Ypač mėgsta, kai žaidžiame su pagaliuku ir plunksna. Tada be galo aukštai šokinėja norėdamas pagauti žaisliuką. Kai niekas su juo nežaidžia, susiranda bet kokį daiktą iš vaiko žaisliukų, čekį iš parduotuvės ar bulvę ir pan. Jis labai meilus, visada pasitinka po darbo, prašosi ant rankų ir iškart letenomis apkabina kaklą ir murkia. Vyras išmokė tokios komandos: patapšnojus sau ant krūtinės delnais ir pakvietus jį vardu, katinas atsistoja ant dviejų užpakalinių letenų ir taip pasiprašo, kad jį pasiimtų ant rankų. Lauke prie bet ko neina, kai jį pašaukia. Eina tik į mano balsą, jei tik pamato mane, iškart bėga. Su Ramziu buvo kaip broliai iki 2 metų, bet atėjo laikas, kai subrendo abudu, ir, matyt, pradėjo aiškintis, kas viršesnis, tai retkarčiais pasipeša arba tik aukštais balsais šnekasi tarpusavyje. Abudu mėgsta miegoti kartu su mumis prie kojų.

Leo rytais išgirdęs žadintuvą iškart užlipa ant krūtinės ir nosimi baksnoja, kad keltumėmės. Ramzis ramesnis, laukia, kol mes patys atsikelsime. Valgo kartu draugiškai. Bet abu yra skirtingo charakterio. Leo žaismingas, drąsus, smalsus, o Ramzis santūresnis, tyliukas ir pats nepasiprašys ant rankų, bet jeigu paimsi, tai atsakys meilumu šimteriopai. Ramzio balsas net tylus yra, o Leo rėksnys.

Praėjusią vasarą Leo parsivedė namo (į katilinę) savo mylimąją ir ji atsivedė 5 kačiukus. Mes pastebėjome ne iš karto. Vieną dieną vyras sako: eik pažiūrėk, kas apsigyveno katilinėje, tik neišsigąsk. Taip ir atradome mažus stebuklėlius. Galvojome, kurio iš jų darbas čia, ir stebėjome, kas eina į katilinę aplankyti katės. Paaiškėjo, kad Leo. Kiekvieną kartą išeidamas iš namų Leo užsukavo pirmiausiai pas savo mylimąją su mažyliais, o po to eidavo patikrinti savo teritorijos. Kai Ramzis susitikdavo su kate, tai ta ant jo šokinėdavo lyg gindama savo vaikus ir šnypštė. O su Leo net nosytėmis prisiliesdavo ir meiliai murkė. Taip ir užauginome tuos kačiukus. Išdalinome visus, bet viena katytė pasiliko pas mus. Ji nuo mažens ėjo prie mūsų, trynėsi į kojas, murkė, prašėsi ant rankų, net buvo ir į namus pripratus eiti ir valgė kartu su bernais mūsų. Vienu momentu mamytė buvo išsivedusi visus kačiukus iš katilinės ir kurį laiką nebuvo jų, bet vienintelė ta katytė grįžo į katilinę. Tuomet pasakiau vyrui, kad čia ženklas, jog išsirinko mūsų namus ir nenori išeiti. Aišku, jis nebuvo patenkintas ir sakė, kad aš nusišneku ir prisigalvoju visokių nesąmonių. Bet katytė lyg nujausdama pradėjo labai meiliai su vyru elgtis, ėjo tik pas jį, visada paskui jį vaikščiojo kaip šuniukas. O laikant ant rankų visada užlipdavo ant peties pasėdėti  trindamasi nosyte. Palaipsniui vyras priprato prie jos ir pats pasakė, kad jos neatiduos. Kiti kačiukai grįžo praėjus 2 savaitėms, bet be mamos. Aišku, priglaudėme atgal juos, maitinome, prižiūrėjome ir radome jiems gerus namus. Žmonės iki šiol yra patenkinti jais ir dėkoja mums.

Kaip tarpusavyje sugyvena trys katinai? Mažylė su savo tėvu yra lyg du neišskiriami draugai, o Ramzio neprisileidžia labai arti savęs, nors jis jai nieko blogo nėra padaręs. Mūsų dukra nešioja mažylę ant rankų lyg lėlę, glosto, žaidžia su ja ir ji vis vadino tą katytę Lialia. Taip ir prilipo tas vardas. Lialia miega kartu su mumis arba įlipa į dukros lovytę ir abidvi gražiai miega. Lygiai taip pat žadina mus kaip ir jos tėvas. Dūksta su bet kuo, kas papuola jai po kojomis, ir lygiai taip pat mėgsta pasitikti po darbo kaip ir jos tėtis, pati pirma bėga. Bet kitų žmonių, kas ateina į svečius, prisibijo, iškart pasikavoja. Išlenda, kai visi išvažiuoja. O Leo atvirkščiai – turi visus pasitikti, su visais pasisveikinti, kiekvieno rankose pasėdėti, pabučiuoti. Ramzis visada nuošalyje stebi visą situaciją.

Kadangi turime didelį akvariumą, tai Lialia mėgsta atsisėsti prie jo ir bando sugaudyti žuvis. Tą procedūrą atlieka kiekvieną vakarą. Su mūsų kalyte Ramzis ir Leo draugauja gražiai, jau priprato vieni prie kitų. Šuo įprastai gyvena lauke, bet būna, kad įleidžiame ir namo. O Lialia nepriprato dar prie šuns. Šnypščia, letena muša šunį ir pasislepia iškart. Bet kalytė rami, draugiška tiek katinų, tiek vaiko atžvilgiu.

Taip ir gyvename draugiškai.

 

Foto Elena Rutkauskaite