Julija ir Lima

“Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus.”

 

Maždaug prieš porą metų, kai namuose mums su Tomu atsirado noras turėti keturkojį draugą, ilgai diskutavome, kokio dydžio ir charakterio tas draugas turėtų būti. Kai nusprendėme įsigyti Bostono terjerą, naršydama Facebook visai netikėtai pamačiau pranešimą apie “DogSpote” esančią kalytę Miniukę. Jos istorija palietė mano giliausius širdies kampelius ir nieko nelaukdama skambinau Tomui: „Labas, čia yra tokia prancūzų buldogo mišrūnė “DogSpote”, gal galiu parašyti prieglaudai ir pasiteirauti dėl jos įsivaikinimo?”. Tai buvo trečiadienio vakaras (pamenu kaip šiandien), kai aš nusiunčiau žinutę “DogSpotui”, išreikšdama norą suteikti Miniukei namus. Jau penktadienį kalbėjau telefonu su vadove Indre, gryninau mūsų poreikius, gyvenimo būdą. Kadangi minėtoji šunytė nebuvo tinkama šeimai su vaikais, mums buvo pasiūlyti kiti variantai.

 

Atėjo diena, kai iš dviejų pasiūlytų kalyčių (Limos ir Zumos) mes išsirinkome Limą. Ji tuo metu buvo 3,5 metų, laikinai gyveno Šiauliuose pas nuostabią globėją Rūtą, kuri paėmė ją iš daugintojų. Sutarėme, kada galėtume atvažiuoti apžiūrėti Limos, pabendrauti. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai mes, susikrovę kraitį Limai vežti į naujus namus, keliavome su Tomu į Šiaulius. Nors įprastai po pirmojo pasimatymo globotinis dar nebūna siunčiamas su naujaisiais šeimininkais naujo gyvenimo etapo link, bet mes jautėme, kad tas pirmas kartas bus lemtingas. Ir neklydome. Tą naktį grįžome iš Šiaulių į Kauną jau nebe dviese, o trise. Žinoma, pirmoji naktis – streso naktis. Nepažįstama vieta jai, nepažįstami jos garsai mums.

Dienos bėgo, vagiama buvo viskas, kas tyčia guli ant žemės ar netyčia ją pasiekia – šlepetės, kojinės, kalėdiniai žaisliukai, tušinukai ir begalė kitų daiktų. Kandama, kai buvo bandoma pavogtus daiktus iš jos paimti. Tiesa, reikėjo daug laiko ir kantrybės, kad Lima išmoktų mūsų gyvenimo taisyklių. Bet tai jau praeitis. Šiandien ji be galo protinga mergiotė – namuose galima su ja susikalbėti ženklais. Komandas „sėdėt“ ir „negalima“ puikiai moka. Esant tinkamai motyvacijai moka ir „gulėt“. Ji kantri, ji žaisminga. Kas kartą pasitinka mus po darbo bučiniais ir vizgindama užpakalį (na, uodegos gi neturi). Pas mane mėgsta ir į mašiną įsiropšti, kol įvažiuosime į kiemą, Tomo kantriai  laukia, kol išlips ir pakvies ją pasisveikinti. Kas kartą grįžus namo ir pasisveikinus ji dar nubėgs atnešti savo žaislą, nes visą dieną laukdama nusipelnė, kad būtų su ja žaidžiama. Lima dievina kamuoliukus. Taip taip – dievina. Didelius ir mažus, minkštus ir kietus. Net ramiai pro krepšinio ar tinklinio aikštelę praeiti negalime – vis stengiasi pagauti kamuolį. Namuose net tenka slėpti juos, o tai veiklos visai dienai būtų – graužti kamuolį, tada įkyriai bandyti jį įbrukti kam nors, kad atimtų (čia tokia žaidimo forma), o bandant atimti ji bėgtų.

 

Atrodo, galėčiau pasakoti nesustodama, kaip ji mėgsta fizinį artumą, kokie mylimi jai yra saulės spinduliai vėsią dieną ir koks artimas jai yra žmogus. Tiesą sakant, nebeįsivaizduojame savo kasdienybės be jos: rytų be jos kriuksinčio žadinimo, vakarų be jos knarkimo užmigus, grįžimo iš darbo be jos energingo pasitikimo, pavakarių be pasivaikščiojimų po gryną orą. Ir tai buvo sprendimas visiškai ekspromtu, bet kuris apvertė mūsų kasdienybę aukštyn kojomis ir nuspalvino gyvenimą ryškesnėmis spalvomis.

Foto Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Agnė, Paula ir Dūmas