Julija ir Luna

 

“Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.”

 

Ta diena buvo stebuklinga. Tik nežinau, ar todėl, kad laisvadienis ir galėsiu skirti laiko sau, ar kažkur giliai širdyje jaučiau, kas mūsų laukia.

Išleidusi dukras į mokyklą, o vyrą į darbą, džiaugiausi gražia diena, bet visai netrukus sulaukiau dukros skambučio, ji neįlipo į autobusą link mokyklos, kuris, beje, kursuoja tik kas valandą, nes pamatė šunį, besiblaškantį tarp stotelėje laukusių žmonių ir bėgantį į gatvę tarp automobilių. Griebiau vienkartines pirštines bei mūsų rotveilerio pavadėlį, šokau į automobilį ir važiavau į stotelę galvodama, kad šuniukas veikiausiai pasiklydo ir jam reikės padėti grįžti namo.

Jis visas buvo aplipęs erkėmis, nekaip ir kvepėjo, antkaklis buvo stipriai nutriušęs, taip pat turėjo tarsi auglį prie kojos. Svarsčiau, kas galėjo jį pamesti. Dukrą išleidau mokyklon, vedžiau jį link namų. Pravažiuodama kaimynė stabtelėjo ir pajuokavo, kad nuo šiol auginsime du šunis, aš tik nusikvatojau ir tariau ne! Skambinau į vieną, į kitą prieglaudą, visos sakė, kad nėra vietų, tačiau Tautmilės prieglauda sutiko priimti, bet tik kitą dieną. Turėdami vilties, kad šeimininkai atsiras, iškabinome skelbimus, apvažiavome artimiausius rajonus. Karveliškėse viena moteris pasakė, kad čia prie kapinių atveža daugybę gyvūnėlių ir palieka. Gumulas įstrigo gerklėje. Kitą dieną paprašiau, kad vyras važiuotų kartu, nes vienai buvo per skaudu. Jausdamas tai, patarė automobilyje man neatsigręžti, kad nežiūrėčiau į tas dideles, vilties kupinas akis. Praėjo tik viena naktis, kai jis cypavo pririštas lauke, tris kartus kėliausi, ėjau prašyti, kad netriukšmautų, bet širdis virpėjo.

Grįžusios dukros iš mokyklos vis prašė, kad papasakočiau, kaip viskas buvo, teiravosi visų smulkmenų, kol pasiūlė nuvažiuoti ir jį aplankyti tuo metu, kai vedžiojami visi šuniukai. Kaipmat sutikau, nes ir pati apie tai galvojau. Tačiau dukra, išgelbėjusi šuniuką, važiuoti nenorėjo, nes žinojo, kad bus per skaudu. Nuvykus mums pasakė, kad šuniukas jau priglaustas! Neee! Pasakykite, kad ne! Visa laimė, kad įvyko nesusikalbėjimas. Šunelis mus atpažino, tad pasiėmėme jį pavedžioti. Atvežėme maisto ir pasislėpusios maitinome, nė neatsiklaususios, ar galima. Išvažiavome spurdančiomis širdimis, nes laikas tiesiog išnyko bebūnant su šuneliu, visą kelią tylėjome.

Vakare pasakiau vyrui, kad trūksta, kad tuščia be jos, ir jis pasiteiravęs, ar man to tikrai reikia, iškart sutiko. Prie vakarienės stalo pasakėme dukroms, kad mudu su tėčiu nusprendėme pabandyti. Būtumėte girdėję tą džiaugsmo klyksmą! Tačiau mes nežinojome, kiek laiko galėsime naująjį draugą auginti, nes tas auglys kėlė baimės, taip pat ir mūsų rotveileris buvo pasipūtėlis, bijojome, kad nepripažins naujo šeimos nario. Išdėsčiau viską laiške Tautmilės prieglaudai ir visi nusprendėme pabandyti.

Tas bandymas tęsiasi iki šiol, tikimės, kad tęsis dar labai ilgai, nes auglys, pasirodo, tebuvo rimta išvarža, kurią spėjome pačiu laiku išoperuoti. Taigi Luną, taip ją pavadinome, nes iškrito tiesiai iš dangaus, pripažino net ir mūsų jau auginamas rotveileris. Džiaugiamės šia nuostabia šeimos nare, kurios akys vis dar spinduliuoja dėkingumu, ir ji mums atsidėkoja puikiu elgesiu bei didele meile.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ugnė ir Deira
Sigita ir Bučkis