Jūratė, Daniel ir Vailis

„Mieliausias dalykas, kokį Vailis daro – tai savo letenėle pasiima kieno nors ranką, prisitraukia prie savęs ir taip liepia jį kasyti.“

 

Mudu su vyru nuo draugystės pradžios svajojome apie šuniuką (arba du, arba tris). Iš pradžių galvojome, kaip norėtume šnaucerių šeimynos – nuo mažiausio iki didžiausio. Jie tokie gražūs ir meilūs. Bet praėjus keliems metams ir, atsiradus galimybei, pasiimti šuniuką, supratome, kad gyvūnėlius mylime per daug, kad nepasinaudotume proga ir neišgelbėtume bent vienos gyvybės. Todėl nuvykome į Všį „Penktą koją“.

Į „Penktą koją“ važiavome su idėja, kad rinksimės iš daugybės šuniukų: galbūt žiūrėsime, kad būtų gauruotas ir barzdotas, primenantis šnauceriuką. Atvykome į darbo dienos pabaigą ir iš pradžių pasisiūlėme pagelbėti, gavome pavedžioti du šuniukus, o Vailis buvo vienas iš jų.

Po pasivaikščiojimo pasakėme darbuotojoms, kad norėtume pasiimti kokį nedidelį, jauną, aktyvų šuniuką, kuris džiaugtųsi ilgais pasivaikščiojimais. Darbuotoja pažiūrėjo į Vailį ir sako: „Tai imkit šitą“. Iš pradžių žiūrėjome į Vailį ir abejojome, nei jis primena šnaucerio, nei šiaip jo išvaizda ypatinga, o ir bevaikštant tampėsi ant pavadžio kaip beprotis. Bet tuomet jis užlipo man ant kelių ir supratau, kad tai greičiausiai mūsų šuo. Ir visai nesvarbu, kad nepanašus į išsvajotąjį šnaucerį.

Tad ilgai rinktis neteko, likimas Vailį parinko mums!

Darbuotojos papasakojo istoriją, kaip Vailį ir jo broliuką Bailį, maždaug devynių mėnesių šuniukus, senis atitempė į prieglaudą. Kaip jie abu velniškai visko bijojo, dėl to ir buvo pakrikštyti Bailis ir Vailis. Ir kaip per dar maždaug devynis mėnesius prieglaudoje Vailis truputį išdrąsėjo, o Bailis taip ir liko bailiuku. Žinojome, kad darbo su Vailiuku bus, bet neišsigandome, ir paklausus, ar iš pradžių norėtume paimti jį į laikiną globą, atsisakėme, ir „įsišuninom“ Vailį.

Kai kas nors paklausia, koks šuns vardas, atsakius „Vailis“ 9 iš 10 kartų sulaukiame atsakymo „Koks?!” ir turime iš lėto, aiškiai pakartoti. Bet vardo nusprendėme nekeisti, nes vyras – anglas, ir Vailis lengvai konvertuojasi į anglišką vardą Wiley. O ir šiaip, toks retas vardas daug įdomiau, nei koks Rikis, Reksas ar Bosas!

Vailis – nerealus šuo. Nors iš pradžių ir turėjo begalę baimių (automobilis, vyrai, pakelta ranka, kojos, liftas, metalinis maisto dubenėlis, bet koks didesnis garsas ir t. t.), daugumą jų jau įveikėme. Nuo pat pirmos dienos su juo nebuvo jokių didelių problemų. Namie nėra pridaręs nei karto, visada išlaukia iki kol išeisime į lauką pasivaikščioti. Namie neloja, tik tais atvejais, kai žiemą ateina mama pasipuošusi kailiniais – aiškiai nepatinka gyvūnėlių gaišenos ant žmogaus! Nieko nedrasko, tik kartais pakramto šlepetes arba kojines – kieti žaislai nepatinka, kartais žaidžia su pliušiniais žaisliukais, jiems iškanda akis, o tada pro skylutę traukia kamšalą. Ant stalo ar spintelių nelipa, tik vieną kartą, ant kavos staliuko palikus be priežiūros sūrį, pavogė didžiausią gabalą ir visą jį prarijo, kai bandėme atimti.  Bet yra visiškas maisto vergas, jei mes ką nors valgome, visada atsisės šalia arba padės galvytę ant kelių, ir savo didelėmis gailiomis akimis maldaus kąsnelio (beveik visada pavyksta išmaldauti nors menkiausią gabaliuką). Vailis – mamos berniukas, bet per kelis mėnesius suprato, kad ne visi vyrai – monstrai, ir pamilo tėtį, dabar grįžus po ilgos darbo dienos džiaugiasi kaip pašėlęs.

Mieliausias dalykas, kokį Vailis daro – tai savo letenėle pasiima kieno nors ranką, prisitraukia prie savęs ir taip liepia jį kasyti. Ir taip gali tęstis valandų valandas, kol nepasakys „gana“. Be galo mėgsta dėmesį ir pakasymus, tačiau neverkia ir neloja, jei dėmesio negauna. Vailis – mūsų karalius, jam galima ant sofos, dabar įsileidžiame ir į lovą (ant užkloto, ne į patalus). Jei vakare Vailis lovoje, tai kai susiruošiame miegoti, pats supranta, kad jau reikia išeiti (ant sofos), ir leidžia miegoti tiek, kiek norime, buvo pažadinęs tik kartą, kai paleido viduriukus (čia gal TMI?) .

Vailis su mumis jau metus laiko (metinės buvo sausio 8 dieną) ir nekantraujame praleisti dar daug daug metų drauge.

Visus norėtume padrąsinti ir paraginti nedauginti šuniukų ir jų nepirkti, kad ir kaip smagu ir gražu veisliniai, bet šuniukus imti iš prieglaudėlių, taip mažinant benamiukų populiaciją. Adopt not shop! Norime prisidėti prie stigmos naikinimo, kad šunys iš prieglaudos – vien problemos, nes sveikų jų niekas neatiduoda. Atiduoda (o kartais tiesiog išmeta). Be galo daug sveikų ir gerų šuniukų ten! Tik reikia išdrįsti ir suteikti jiems šansą.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Dovilė ir Dora
Vaida ir Puma