„…galiausiai ramiai užmiega nuo nuolatinio glostymo ir kartojimo, kaip stipriai mes ją mylim ir kokie laimingi esame, nes turime ją, o ji turi mus.“

Su Diva susipažinom prieš maždaug 10 mėnesių, atvykę savanoriauti į „Linksmąsias pėdutes”. Tai buvo pirmasis šuo, kurį mums pasiūlė pavedžioti ir dabar juokiamės, kad buvome labai lengvai įtikinti – kurią pirmą pasiūlė, tą ir pasirinkome.

Tačiau juokai juokais, bet Divos pasiėmimas mums buvo labai didelis žingsnis ir į tai žiūrėjome labai atsakingai. Į prieglaudą atvykome ne sau augintinio rinktis, bet su laiku pastebėjome, kaip nekantriai pradėjom laukti, kol vėl galėsim pas ją sugrįžti, kokiom skaudančiom širdim ją ten palikdavome ir kaip įnirtingai purtydavom galvas, kai kas nors parodydavo susidomėjimą. Juk tai – mūsų šuo!

Gegužę, atšventę Divos ketvirtąjį gimtadienį, pradėjome planuoti jos atvykimą į namus, o po to ir kelionę iki Kroatijos. Sutvarkę dokumentus ir išlaukę karantino laikotarpį, liepos mėnesį visi trys leidomės į puikią kelionę, kurioje savo šunį supažindinome su tiek daug naujų vietų ir veiklų. Miegojome ir automobilyje, ir palapinėje, ir skirtinguose butuose, beveik kiekvieną dieną keliavom vis į kitą miestą. Jautėme, kad Divai kartais buvo nedrąsu, bet patirti nauji įspūdžiai viską atpirkdavo. Beje, kaip tikra Diva, kelionės metu ji susilaukė begalės komplimentų, žmonės jai šypsojosi, prieidavo pakalbinti, paglostyti, susipažinti.

Na, o grįžę kibome į darbus – į prieglaudą Diva atvyko be jokios meilės kitiems gyvūnams, jai visiškai užteko žmogaus, o kiti šunys ją, rodos, erzino. Pirmomis dienomis ji stodavosi ant dviejų kojų ir šiaušdavosi prieš kiekvieną sutiktą gyvūną, nuolatos turėjome ją raminti. Vėliau pradėjome leisti susipažinti su praeinančiais šunimis, ne visos pažintys buvo sėkmingos, nes dažniausiai ji tiesiog atsitraukdavo, tačiau po truputį ji išmoko toleruoti aplinkinius ir nors ji nėra (ir greičiausiai niekada nebus) tas šuo, kuris visus sutinka su dideliu džiaugsmu, džiaugiamės, kad šiai dienai mūsų Diva, kuri su niekuo nesutardavo, dabar jau turi kelis draugus.

Džiaugiamės, kad ji yra labai protingas šuo, o gal tiesiog stiprus ryšys padeda mums lengvai bendrauti. Ji labai paklusni, lengvai mokosi komandų, ypatingai klauso Vyganto, dėl kurio, atrodo, yra galvą pametusi. Atrodo, kad jis ir buvo jai skirtas šeimininkas. O gal atvirkščiai, gal Diva buvo jam skirtas šuo. Bet kuriuo atveju, mūsų visų trijų gyvenimai pasikeitė į daug geresnę pusę, kai ją pasiėmėm.

Turbūt nėra geresnio jausmo, kai po sunkios (arba lengvos, iš tiesų tai bet kurios) dienos pagaliau patogiai įsitaisome, o šuo susirango pašonėje (nors iš tiesų tai per vidurį), prisiglaudžia ir, labai atsakingai nulaižiusi mums veidus ir rankas, galiausiai ramiai užmiega nuo nuolatinio glostymo ir kartojimo, kaip stipriai mes ją mylim ir kokie laimingi esame, nes turime ją, o ji turi mus.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė