“Gimus mūsų sūnui ji buvo tarsi jo sergėtoja: sėdėdavo prie vežimėlio užtikrindama jo saugumą ir laukdama, kol jis nubus.”

Jūrė (tuo metu ją vadino Šypsenėle) į mūsų namus pateko visai neplanuotai 2012 metų sausio mėnesį. Tuo metu mano vyras dirbo veterinarijos asistentu klinikoje Kaune. Ten buvo vykdoma akcija: sterilizuoti benames kalytes iš VšĮ “Penkta koja”. Tada mano vyras pirmą kartą ir pamatė juodą „labradorę“, kuri jį sužavėjo savo šypsena (ji moka labai gražiai šypsotis rodydama savo dantis). Tuomet Šypsenėlė taip ir nebuvo paguldyta ant operacinės stalo sterilizacijai, bet buvo išmaudyta ir vakarą leido jau savo naujuose namuose.

Greitai ją pamilome ne tik mes, mūsų tėvai, bet ir kaimynai. Kadangi mes gyvenome Jūrės gatvėje, o Šypsenėlė buvo pirmasis šuo joje, tai visų bendru nutarimu jai ir davėme Jūrės vardą. Tik atsikrausčiusi į mūsų namus naujoji gyventoja ėmė mus stebinti savo prieraišumu, paklusnumu ir nepriekaištingu elgesiu. O gimus mūsų sūnui ji buvo tarsi jo sergėtoja: sėdėdavo prie vežimėlio užtikrindama jo saugumą ir laukdama, kol jis nubus.

Dabar galvojame, kad pasisekė ne tik mums, bet ir Jūrei. Ji tapo tikru šeimos nariu: su mumis stovyklauja, važiuoja prie jūros, džiaugiasi maudynėmis, kurias be galo mėgsta, ir palaiko mums draugiją keliaujant po Lietuvą. Tai tikrai neeilinis šuo! Dėl savo elgesio ir išvaizdos visuomet lieka pastebėta ir išglostyta.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė