“Nuo knarkimo net sofa dreba, nebeįsivaizduoju savo kasdienybės be šios vibracijos.”

Atrodo, toks mažas sutvėrimas tikrai negalėjo gyvenimų apsukti 360 laipsnių. Oi, kaip klydome!

Prieš Oli (arba Ultronui, arba… Cepelinui) atsirandant mūsų su Mykolu namuose kalbos apie šunis buvo gana paprastos – imsime “tikrą”, didelį šunį ir vėliau, juk nežinome, ką ateitis mums ruošia, o įsipareigoti gyvūnui yra milžiniška atsakomybė. Laikui bėgant supratau – nebegaliu laukti. Juolab, kad apie mopsą svajojau nuo tų mažų dienų, kai pirmą kartą pamačiau “Vyrai juodais drabužiais” filmą. Taip atradome VšĮ “DogSpotas” – jų skleidžiamas gerumas, puiki komunikacija bei gelbėjimo istorijos, priverčiančios susimąstyti, atvėrė platesnį suplotasnukių šunų gyvenimų aspektą – supratome, kad yra labai daug “kriuksių” kurių gyvenimai nebuvo ir nėra rožėmis kloti.

Sekėme išgelbėtos nėščios kalytės Munytės istoriją. Tarėmės, kalbėjomės, abejome, rymojome – tikriausiai įgyvendinome visus įvertinimo ir situacijos pasvėrimo veiksmus. Ne kartą ir susiginčyti spėjome.  Galų gale pasiryžome susisiekti su “DogSpotu”. O nuo to momento viskas, atrodo, taip greitai įvyko. Mus pakvietė aplankyti Munytę ir tris mažąsias sesutes! Ten ir pamatėme Oli – maža kosmonautė, gulinti ant palutės ir svajojanti mažo šuniuko svajones, kol likusieji gyvūnai žaidžia. Rami, žiovaujanti ir net truputį drovi. Nežinau – likimas tai, ar tiesiog simpatija, bet jos jau užmiršti nebegalėjau.

Tą patį vasario 13-osios vakarą gauname žinutę, kad abu su Mykolu patikome – galime pasiimti šuniuką! Mažoji Oli pas mus apsigyveno vasario 14 dieną – tikras meilės simbolis, ar ne? Ir nors šis mažas sutvėrimas su mumis yra tik kiek daugiau nei vienerius metus, nebegaliu įsivaizduoti dienos be jos. Tai – tikras katašunis: jai be galo reikalingas žmogiškas fizinis kontaktas, glostymai, kutenimai, o kartais – ir dainavimai. Oli, rašant šią trumpą istoriją, šalia knarkia konservo prisivalgius ir eilinį kartą sapnuoja kažką labai įdomaus. Nuo knarkimo net sofa dreba, nebeįsivaizduoju savo kasdienybės be šios “vibracijos”.

Taip – gyvūnas yra milžiniškas įsipareigojimas. Ir nors dar kartais penktą valandą ryte suloja ar pradeda laižyti veidą, nes jai tiesiog nuobodu ir ji nori pranešti, kad jau išsimiegojo, atsimerkus ir pamačius nuoširdžias, laukan eiti kviečiančias akis, visas irzulys išgaruoja. Ji suteikia mums tiek meilės ir gražių emocijų, kad supranti – šuo grąžina tai, ką jam duoda šeimininkai. Tik su kaupu. Na, ir kartais su viena kita sugraužta grindjuoste.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė