Kelė, Daiva ir Tomas

Labas, aš Kelė. Dar mane vadina Ryžike, bet tai tik dėl nuostabios mano kailio spalvos, kurią viena moteris apibūdino kaip „šokoladinį cinamoną“.

Esu laimės kūdikis, nes visa, kas bloga (o juk gyvenime gero ir blogo būna po lygiai), jau patyriau, tad beliko mėgautis gyvenimo džiaugsmais. Esu 3 metų amžiaus, tačiau, spręsdami pagal mano elgesį, dauguma mano, kad man ne daugiau nei 6 mėnesiai. Tad skubu su jumis pasidalyti amžinos jaunystės paslaptimi – nepraraskite vaikiško linksmumo ir atsipalaiduokite!

Labai myliu visus žmones. Todėl stengiuosi visiems sutiktiesiems suteikti galimybę mane paglostyti ir išmyluoti, kad tik pasijustų laimingi. Man taip patinka, kai žmonės šypsosi mane myluodami.

Mano šeima – Daiva ir Tomas. Daiva sako, kad puse metų manęs ieškojo, kartu įtikinėdama ir Tomą, kad namuose reikia šuniuko. Labai smagu žinoti, kad skersai ir išilgai išnaršiusi visus prieglaudų tinklapius vieną dieną ji pamatė mano nuotrauką, ir net nedrįso pasiteirauti, ar jau turiu šeimininkus – tokia nepakartojamai nuostabi jai pasirodžiau. Bet galiausiai ji tai padarė ir… po įspūdingos kelionės traukiniu į Klaipėdą mes susitikome. Iš pirmo žvilgsnio supratome, kad tai – likimas.

Dabar mažiausia šeimoje Eiva. Man patinka, kai ji valgo. Tuomet ir man skanesnis kąsnelis atitenka.

Pats nuostabiausias žmogaus sukurtas žodis – „laukelis“. Apskritai tai aš puikiai suprantu visus žodžius, tik ne visada noriu daryti tai, kas man sakoma. Visai kaip jūs, žmonės.

Liza ir Megė – tai Siamo katės. Jos puikios, tik labai susireikšminusios. Vyresnioji Liza iš pradžių kategoriškai atsisakė su manimi bendrauti, apsimesdavo esanti pikta. Tačiau vėliau mūsų nesutarimai baigėsi. Vis dėlto Megė man labiau patinka, nes leidžiasi po grindis patąsoma, o ir šiaip jai patinka žaisti.

Suprantu, susižavėjote manimi, tačiau žinokite, kad šiame puslapyje gali atsidurti ir jūsų augintinio sėkmės istorija.

 

Fotografė: Sitora Šlauterytė

Aurelija ir Džiakas
Karolina, Nikolas ir Pikolina