Kornelija ir Cezaris

“Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius.”

 

Nuo vaikystės, kurioje aš augau apsupta gyvūnų, norėjau padaryti gerą darbą ir išgelbėti kokį nors šunelį iš prieglaudos, suteikti naujų vilčių, naujus namus. Rašiau prieglaudoms Kaune, klausiau, ar turi man tinkamą šunį. Visos kvietė atvažiuoti ir gyvai susipažinti, bet viena nedidelė prieglaudėlė atsiuntė labai gražaus, jauno šunelio nuotrauką, kuri man įstrigo ilgam.

 

Važinėjome po prieglaudas, ieškojau savo būsimo draugo, visi jie man patiko, visus norėjau priglausti, bet juk negalėjau pasiimti  visų. Aplankiau ir tą nedidelę prieglaudėlę, o ten tas pats šunelis – toks margas, toks laimingas, su tokiomis akimis, kurias prisimenu ir dabar. Susirinkome su šeima pasitarti prie mašinos, ilgai galvojome, ar grįžti į kitas prieglaudas pas tokius pat nuostabius šunelius, ar paimti iš čia. Aš negalėjau išvažiuoti ir palikti margo, paties linksmiausio šuns, kuris jau įstrigo mano mintyse, jei nebūčiau jo paėmusi, turbūt ir dabar gailėčiausi. Tiesiog jo žvilgsnis, kuris priminė mano turėtą šunį, perėjo kiaurai mane ir pasiliko kažkur ten, tame kampelyje prie širdies…

 

Jam buvo 7-9 mėnesiai, jis buvo nerealiai linksmas, jėgos ir energijos turėjo su kaupu. Jis nežinojo, kas yra komandos, buvo nesuvaldomas, visada linksmas ir gyvybingas. Aš daviau jam vardą Cezaris – gal dėl jo užsispyrimo tas vardas jam puikiai tiko.  Einant laikui po truputį pasirodė visos problemos, o tiksliau – baimės. Cezaris bijojo daug ko – mašinų, įvairių garsų, dūmų, kitų šunų, laiptų, net ir elementariausio maišelio gatvėje. Mes įtarėme, kad jis buvo skriaustas, muštas, bijojo staigių judesių, žmogaus prisilietimų. Man buvo sunku su juo pasivaikščioti, išeiti į naujas vietas. Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Aš nesitikėjau su šuniu kur nors dalyvauti, užsiimti kokia nors veikla, bet einant laikui pradėjau domėtis kinologija ir dresūra, supratau ir pajutau pati, kad nesocializuotas šuo – poblema tiek šeimininkui, tiek praeiviams. Pradėjau dar rimčiau užsiimti su Cezariu, važinėti į dresūros pamokas pas specialistus, kurie labai padėdavo. Visada atrasdavau laiko jam, mokiausi iš savų klaidų, visada ieškodavau naujų būdų jam iškopti iš baimių, užsibrėžiau tikslus. Buvo momentų, kai norėjau pasiduoti, bet mano ir Cezario užsispyrimas visada gelbėjo. Būdavo labai blogų dienų, bet išauštant naujai dienai vėl grįždavome prie tų pačių tikslų. Supratau, kad šuo ne tik puikus kompanionas, bet ir geras pagalbininkas, kad jis turi būti kuo daugiau su manimi, jeigu ne Cezaris, aš net neįsivaizduoju, ką būčiau veikusi visus tuos 3 metus, neįsivaizduoju savo veiklos be jo.

Dėl Cezario susipažinau su naujais žmonėmis, radome naujų draugų, išmėginome vis naujų dalykų, kiekviena kelionė buvo naujas iššūkis, kurį einant laikui buvo vis lengviau įveikti. Tai buvo motyvacija man, naujo gyvenimo pradžia.

 

Dabar vienas be kito mes negalime. Tėvai sakydavo, kad mes kaip du vandens lašai, abu tokie užsispyrę ir su savo nuomone. Šuo gyvenimą pakeitė kardinaliai, nors ir toliau dirbame su jo problemomis, bet kuo toliau, tuo lengviau viskas įveikiama, tai tampa mano darbu, o žinios visuomet praverčia kitiems. Dėl Cezario aš praplėčiau savo žinias, tapau aktyvesnė ir įtraukiau į tai visą šeimą, tai sutvirtino mūsų ryšį, atradome puikią sporto šaką – žygius. Keliaujame po Lietuvą, naujas vietas. Mes tapome viena komanda, kuri negali būti atskirai. 

 

Dabar žiūrėdama į jį aš matau visą savo ryžtą, užsispyrimą, meilę, visą sunkų įdėtą darbą ir, svarbiausia, norą nepasiduoti ir tęsti toliau.

 

Foto Lukas J. Bižys 

Kristina, Ramzis ir Rakūnas
Akvilė ir Bruknė