“Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas.”

Sveiki, mes – Kristina ir Diva. Noriu papasakoti trumpą, dar tik prasidedančio, bet nuostabaus gyvenimo istoriją.

Aš visada buvau iš tų, kurie negali gyventi be gyvūnėlio. Nuo vaikystės buvo pilni namai kačių, šunų, triušių, papūgų, žiurkėnų… Prieš gerus 7 metus teko atsisveikinti su nuostabiu draugu, šarpėjumi Bugiu. Labai sunkiai tai išgyvenome tiek aš, tiek vaikai, ir galvojau, kad daugiau niekada neturėsiu jokio gyvūno, nes per daug skausminga jo netekti. Bet laikas ėjo ir vis labiau jutau, kad man reikia keturkojo draugo. 

Kol gyvenau bute, negalėjau sau to leisti, nes buvo tokių kaimynų, kurie nelabai palankiai į tai žiūrėjo. Bet štai išaušo diena ir aš išsikrausčiau gyventi į sodą. Buvau labai tvirtai apsisprendusi šunelį pasiimti iš prieglaudos ar gatvės, norėjosi nereikalingai širdelei suteikti namus ir dovanoti savo meilę, juk ji atsilygins tuo pačiu. Iš karto pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir štai įvyko stebuklas. Moteris pasiūlė man Divą, kuri tuo metu turėjo Žanos vardą ir kurį laiką jau svečiavosi „Grindos“ prieglaudoje. Iš nuotraukos ji neatrodė labai draugiška panelė ir dukra labai nenorėjo, kad imčiau būtent ją. Bet turėjau nuojautą, kad tai mano šuo, mano naujas geriausias draugas.

Puikiai atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą peržengiau prieglaudos slenkstį, siaubas… Pasibaisėjau ne jų gyvenimo sąlygomis, o tuo, kad tiek mielų keturkojų yra niekam nereikalingi, o juk kažkada jie pasitikėjo žmonėmis…

Prieglaudos darbuotojui pasakiau, kurio šuns norėčiau, nes buvau mačiusi jos nuotrauką jų tinklapyje. Jis manęs dar perklausė, ar tikrai, gal norėčiau kokio jaunesnio (nes Divai, spėjama, yra apie 7 metus). Pasakiau, kad taip. Ir mes nuėjome link jos narvo. Ji blaškėsi po visą savo namuką, gan agresyviai lojo, bet kažkodėl net negalvodama apie galimas pasekmes aš pritūpiau, pro grotas įkišau ranką norėdama ją paglostyti ir ji man neįkando. Apsiverkiau aš, apsiverkė dukra, kuri kartu važiavo, ir tvirtai pasakiau, kad tikrai ją pasiimu. Sutvarkę visus reikiamus dokumentus parvažiavome į namus.

Tikrai reikėjo laiko, kad priprastume vieni prie kitų. Iš pradžių Diva buvo viskam apatiška, paskui visko bijojo, nuo staigesnio rankos judesio bėgdavo slėptis. Teko apsilankyti pas gydytojus, pasidaryti tam tikras operacijas, kad galėtume džiaugtis tolimesniu gyvenimu.

Galiu pasakyti, kad laikas tikrai gydo paliktas žaizdas. Dabar ji žaisminga, labai sargi ir išdidi panelė, dovanojanti visai mūsų šeimai geras emocijas. Labai mėgsta įvairius skanukus, voliojimąsi lovoje (nors prieš tai sakiau, kad jau šitas šuo tai tikrai nemiegos kartu su manimi), žaidimus, aploja visas pravažiuojančias mašinas, kai būna kieme (juk ji čia šeimininkė). Žinoma, kaip ir mes visi, ji turi tam tikrų trūkumėlių – labai nemyli kitų gyvų padarėlių, bet argi tai svarbu, kai namuose esi vienintelė ir nepakartojama. 

Nei vienos dienos nesigailėjau, kad pasiėmiau augintinį iš prieglaudos. Tikiuosi, aš sugebėsiu jai duoti tiek meilės, kiek ji duoda man.

Foto Jovita Baliūnienė