Lauryna ir Murka

“Prisirišome. Pamilome. Ir taip ji niekur nebeišvažiavo.”

Visa širdimi tikiu, kad mudvi suvedė likimas ir mes pasirinkome viena kitą. Studijų metais, gyvenant ne savo namuose kitame mieste, turėti augintinį buvo svajonė, kadangi pati visada augau apsupta gyvūnų ir jie man reiškia be galo daug. Vieną rudenį labai norėjau tėčiui gimtadienio proga padovanoti kačiuką, buvau įsitikinusi, kad kačiukas bus iš prieglaudos, todėl apie mėnesį žiūrinėjau įvairius skelbimus. Kuomet pamačiau iš apleistos autobusų stoties parvežtus kačiukus, kurie gyveno labai baisiomis sąlygomis ir buvo ką tik netekę mamos, supratau, kad vieną katytę noriu paimti. Sutarusi su prieglaudos vadove nuvykau kitą dieną pasimatyti su ja. Atvykus, katytė žaidė su broliukais ir nelabai mane pastebėjo, tačiau narvelio kamputyje tupėjo dar vienas mažas pūkų kamuoliukas, kokių dviejų mėnesiukų, kuris savo didelėmis akytėmis nenuleido nuo manęs žvilgsnio. Kai pasilenkiau ir ją pakviečiau, ji pradėjo stiebtis, kad ją paimčiau. Paėmiau, ji prisiglaudė, ant peties padėjo galvytę ir įjungė savo motoriuką visu garsu. Supratau – būtent ji važiuos su manimi. Ji pas mane turėjo pabūti dar savaitę, kol būčiau parvežusi tėvams, tačiau per tą savaitę daug įvyko. Ji stipriai susirgo virusine infekcija, vos spėjome nuvykti pas veterinarą,  tačiau išgyvenome. Prisirišome. Pamilome. Ir taip ji niekur nebeišvažiavo. Taip jau kartu gyvename trečius metus. Kartu važiuojame visur, žmonės keliauja su šuniukais, o aš keliauju su ja. Kartu miegame, kartu ryte keliamės, viską darome kartu. Nes atskirai jau neįsivaizduoju nė dienos.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Ieva ir Smiltė
Dovilė, Darius, Ralis ir Bartas