“Yuki – jos vardas išvertus iš japonų kalbos reiškia „blessing“ (palaiminanti) – pasirodė mano gyvenime vienu iš tamsių laikotarpių ir su savimi atsinešė šviesą, kurios man taip trūko.”

Kartą, niūrų lapkritį, kai už lango vyravo tamsa, lietus ir šaltis, o sieloje karaliavo už orą neką linksmesnės nuotaikos, priėmiau sprendimą, apvertusį aukštyn kojomis visą mano gyvenimą. Ir taip, kaip turbūt jau atspėjote, tas sprendimas buvo priglausti šunį.

Mintis apie augintinį galvoje sukosi jau nuo vaikystės, tačiau gyvenime vis nebuvo tinkamų sąlygų. Nuolat sau kartojau, kad įsigysiu šunį „kada nors ateityje, kai turėsiu nuosavą namą“. Iš pažiūros – puiki ir logiška idėja. Kol vieną dieną staiga aiškiai suvokiau, kad tos „tinkamos sąlygos“ savaime neatsiras, o jas susikurti labai norint galima bet kada. Ir tą pačią akimirką nusprendžiau priglausti šuniuką.

Nuo sprendimo iki Yuki atsiradimo mano gyvenime praėjo vos savaitė. Ir nė kiek neperdedu sakydama, kad per tą trumpą laikotarpį mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Pradedant tuo, kad per keletą dienų pakeičiau gyvenamąją vietą, nes buto savininkai neleido laikyti gyvūnų, baigiant kardinaliai pasikeitusia dienotvarke. Per tą savaitę taip pat išgirdau nemažai gąsdinimų iš aplinkinių žmonių: „niekaip neišsinuomosi buto su šunimi“,  „tu tik pagalvok, kaip sunku bus jį kiekvieną dieną vedžioti“, „pamatysi, sugrauš jis visus tavo daiktus ir neišsimokėsi už remontą“, „negalėsi niekur keliauti“ ir t. t. Manau, kad ne vienas, nusprendęs į savo gyvenimą priimti šuniuką, susiduria su panašiais atkalbinėjimais, kai kurie galbūt netgi jais patiki ir atsisako svajonės turėti šuniuką, tikindami save, kad turės jį „kada nors ateityje“. Visiems, kurie svajoja apie šunį ar gal net rimtai svarsto jį įsigyti, noriu pasakyti vieną dalyką – nė vienas iš daugelio gąsdinimų neišsipildė. Butą radau vos per porą dienų, vienintelis sugraužtas daiktas buvo pusė šlepetės, o pasivaikščiojimai su šunimi tapo laukiama dienos dalimi, kai galiu netrukdoma pamąstyti ir pasigrožėti gamta, o juk anksčiau užsivertusi darbais net nepastebėdavau, kaip keičiasi metų laikai.

Žinoma, nesakau, kad viskas rožėmis klota. Paėmiau Yuki iš „Tautmilės prieglaudėlės“, kai jai buvo vos trys mėnesiai, ir galiu paliudyti, kad mažas šuniukas namuose tikrai reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Kartais tekdavo keltis vidury nakties, kartais – gerokai pavargti, gaudant pasprukusią neklaužadą miške. Yuki iš pat pradžių buvo, kaip pasakytų kai kurie, „problematiškas“ šuo. Kai pirmą kartą pamačiau ją prieglaudoje, mažylė tūnojo įsispraudusi narvo kamputyje ir drebėjo. Tikrai negaliu paaiškinti, kas paskatino mane pasirinkti būtent susigūžusį ir labai bailų šuniuką, tačiau jau po poros valandų mes abi atsidūrėme naujuose namuose. Pradžia lengva tikrai nebuvo. Pirmąsias dvi savaites Yuki bijojo net manęs. Jeigu eidavau į vieną kambario pusę, ji nuskuosdavo į kitą, kad tik būtų kuo toliau nuo manęs. Galėčiau be galo vardinti, kas Yuki keldavo baimę: pradedant liftu, automobiliais ir judriu gatvės eismu ir baigiant katėmis bei fejerverkais.

Skamba kaip siaubinga situacija? Taip. Tačiau praslinkus porai savaičių mano pusiau laukinis šuniukas jau ramiai miegojo ant mano kelių, o vos po mėnesio pats pirmas liuoktelėdavo į liftą. Neskaitant iki dabar išlikusios keistos tiltų baimės, Yuki pasirodė esanti kone tobulas šuo – ji niekada neloja bute (viena iš didžiausių mano baimių buvo tai, kad šuo nesustodamas kauks paliktas vienas), per dvejus metus sugraužė tik vieną šlepetę ir savo guolį, net nesikėsindama į buto apdailą ir baldus, ji greitai mokosi bet kokių komandų ir (dažniausiai) jų klauso. Bet visa tai – tik techniniai dalykai. Jokioje skalėje nepamatuosi vertės visų ilgų pasivaikščiojimų po žvaigždėmis, leidžiantis ar tekant saulei, įkyraus reikalavimo pažaisti kamuoliuku (būtinai tada, kai visiškai neturi laiko) bei tvirto žinojimo, kad namuose tavęs laukia drėgna nosytė, kuriai tu esi visas pasaulis. Labai paprasta – visa tai tiesiog neįkainojama.

Yuki – jos vardas išvertus iš japonų kalbos reiškia „blessing“ (palaiminanti) – pasirodė mano gyvenime vienu iš tamsių laikotarpių ir su savimi atsinešė šviesą, kurios man taip trūko. Žinau, kad ji negalės lydėti manęs visą mano gyvenimą, tačiau taip pat žinau, kad ji bus šalia visą savo gyvenimą. Ir suprantu, kad geresnės kompanionės negalėčiau rasti.

Ačiū „Tautmilės prieglaudėlei“ už nuostabią gyvenimo draugę.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė