Lina, Smilga ir Pupa

“Jau daugiau nei penkerius metus mane džiugina šių dviejų protingų, meilių, juokingų, gražių, išradingų, gudrių, žaismingų kačių draugija.”

 

Žinojau, kad kada nors mano namuose tikrai apsigyvens katė, todėl, kai tik turėjau tinkamas sąlygas, ėmiausi būsimos draugės paieškų. Tuo metu labai domėjausi beglobių gyvūnų situacija Lietuvoje ir man atrodė savaime suprantama į namus priimti gyvūną iš prieglaudos. Taigi atsidariusi www.gyvunugloba.lt tinklalapį į paiešką suvedžiau savo norimus kriterijus – trumpaplaukė, 1-2 metų amžiaus patelė (norėjau jau suaugusios katės, ramesnės, švelnaus būdo). Žinoma, paieška man atrinko labai daug pasiūlymų, tačiau pervertusi kelis skelbimus, aš staiga pasijutau lyg rinkčiausi daiktą parduotuvėje ir suvokiau, kad man tai nepriimtina. Nutariau, kad mano būsima katė pati mane susiras – buvau girdėjusi, jog kitiems žmonėms taip nutinka. 

Vieną dieną akis užkliuvo už prieglaudos „Naminukai“ pagalbos prašymo – laukinė katė po daugiabučio laiptais atsivedė kačiukų ir namo gyventojai grasino su jais susidoroti. Iki tos akimirkos buvau mačiusi daugybę panašių pagalbos prašymų, bet niekada net nekilo mintis tapti laikinąja globėja. Negaliu paaiškinti, kas šį kartą buvo kitaip, bet po kelių minučių jau skambinau prieglaudos vadovei Godai. Dar tą pačią dieną mano namuose apsigyveno penki mažutėliai kačiukai. Jie net nemokėjo savarankiškai valgyti, teko gydyti ir akių uždegimą, bet mano gyvenimas staiga tapo gerokai įdomesnis! Džiaugiausi, kad prisidedu prie kačiukų išgelbėjimo, ir tikėjausi, kad paūgėję jie visi iškeliaus į pačius geriausius nuolatinius namus, o aš toliau lauksiu man skirtos suaugusios katės. Tačiau labai greitai mažiausiąją iš penketuko – vėliau gavusią Pupos vardą – tiesiog įsimylėjau, todėl į naujus namus iškeliavo tik Pupos sesutė ir trys broliai. 

Pupai buvo maždaug metai, kai susimąsčiau, kad jai labai liūdna vienai, kai aš visą darbo dieną praleidžiu ne namie. Supratau, kad noriu ir galiu padėti dar vienam beglobiui, tačiau šįkart jau žinojau, kad ieškoti nereikia – vienu ar kitu būdu katė pati atkeliaus. Po kurio laiko tinklalapyje www.gyvunugloba.lt buvo paskelbta, jog viename bute aptikta virš 40 apleistų kačių ir reikalinga visokeriopa pagalba. Tuomet net kelios prieglaudos suvienijo jėgas ir perėmė šiuos gyvūnus savo globon. Netrukus pamačiau prieglaudos „Naminukai“ skelbimą apie dovanojamą vieną iš tų išgelbėtų kačių. Labiausiai įstrigo viena nuotrauka – atrodė, kad katė joje didelėmis liūdnomis akimis žiūri tiesiai man į širdį, ir aš nebegalėjau pamiršti to vaizdo. Taip mano namuose apsigyveno Smilga. Tai buvo rami ir labai draugiška, maždaug poros metų amžiaus katė. Pradžioje nemažai dėmesio skyriau abiejų kačių supažindinimui – Pupa pyko, urzgė, bijojo naujokės, bet gana greitai abi katės tapo draugėmis. Rūpesčių kėlė ir Smilgos sveikata – ji turėjo įvairių ligų, buvo be galo liesa, o jos kailis nuo prastos mitybos krito tiesiog kuokštais, tačiau įveikėme ir tai!

Jau daugiau nei penkerius metus mane džiugina šių dviejų protingų, meilių, juokingų, gražių, išradingų, gudrių, žaismingų kačių draugija. Be kačių gyventi net nebemokėčiau. Jos kiekvieną mano dieną nuspalvina įvairiausiomis spalvomis. Nesugebu pykti, net kai Pupa apgraužia mano mylimų augalų lapus arba kai Smilga ankstyvą savaitgalio rytą reikalauja pusryčių. Laikui bėgant abiems mano katėms kilo rimtų sveikatos problemų, vienai iki šiol kasdien duodu vaistus, tenka statyti ir lašelines. Bet gyvūnas namuose – tai daugybė džiaugsmo, švelnumo, juoko. Nėra dienos, kad jų išdaigos, miegojimo pozos ar mielos snukučių išraiškos nesukeltų man šypsenos. Kai kuri nors murkdama susiraito man ant kelių ir su begaliniu pasitikėjimu žiūri į akis, pajuntu didelį džiaugsmą, kad jos su manimi yra saugios ir mylimos ir kad joms netenka kasdien kovoti už išlikimą gatvėje. O juk tam reikėjo labai nedaug – tik priimti į namus dvi nuostabias kates. Man labai pasisekė, kad jas turiu, ir esu be galo dėkinga jas išgelbėjusiai prieglaudai. Mano nuomone, žmonės, padedantys beglobiams gyvūnams, daro nenusakomai didelį ir gražų darbą – jie į gera pakeičia ne tik šių gyvūnų likimus, bet ir beglobius priglaudusių žmonių gyvenimus. Ačiū jiems už šį stebuklą!

Foto Rasa Šileikienė

Jolanta, Vladimiras ir Luna
Davai, Benzė ir kt.