Liusė ir Martyna

“Mano namai su Liuse yra gyvi, jaukūs ir šilti.”

Liusė mano gyvenime atsirado beveik prieš  5 metus. Tada buvau pirmo kurso medicinos studentė, gyvenau viena ir LABAI norėjau murkiančios kambario draugės. Tiesa ta, kad nuo pat mažens mano šeimos namuose visada gyveno bent vienas augintinis, todėl grįžti į namus, kuriuose negyvena pūkuotas gyvūnėlis, visai neviliojo.  Pradėjau žiūrinėti skelbimus įvairiuose gyvūnų globos interneto puslapiuose ir neilgai trukus pastebėjau mielą katytę, kuri dėl savo dryžuoto rusvo kailiuko man priminė mažą tigriuką. Dar dabar atsimenu tas nuotraukas.

Jos istorija taip pat mane paveikė – tuo metu buvo labai šalta žiema ir Liusė kartu su savo mama ir broliuku buvo rasti pamiškėje už Vilniaus. Deja, kiti du katinėliai neišgyveno šalčių ir mirė, o Liusė buvo nuvežta į veterinarijos kliniką mėnesio trukmės gydymui. Jai buvo nustatyta virusinė kvėpavimo takų liga, žarnyno parazitinė infekcija ir kitos problemos. Pagydyta mano būsima katytė iškeliavo į ją norėjusios pasiimti moters namus, tačiau ši veikėja po poros savaičių pakeitė nuomonę ir nusprendė gyvūnėlį grąžinti. Galėčiau piktintis ir rašyti apie tokių žmonių sugedusią moralę bei žmogiškumo trūkumą, bet būsiu atvira – šiuo atveju tai ir man, ir Liusei išėjo tik į naudą. Kaip tik tą dieną aš paskambinau į “Lesės” prieglaudą pasiteirauti dėl katytės ir man pasakė, kad vakare ji jau galėtų būti mano namuose. Būtent taip ir atsitiko. Ir esu labai laiminga dėl šito savo sprendimo.

Visus tuos studijų metus Liusė kartu su manimi kantriai mokėsi iki išnaktų, todėl artimieji juokauja, kad ji taip pat bus puiki gydytoja Nuo pat pradžių mes tapome neišskiriamos. Jos prieraišumas, meilės ir šilumos poreikis jautėsi kiekvieną dieną. Meluočiau, jei sakyčiau, kad Liusė – tiesiog švelni ir miela katytė. Ji turi unikalų ir kasdien vis dar sugebantį nustebinti charakterį. Jau penktus metus jai neišsenka fantazija sugalvoti naujų ir itin originalių būdų, kaip mane pažadinti ir gauti valgyti. Jos miegojimo pozos priverčia mane tūkstantąjį kartą imti į rankas telefoną ir fotografuoti ją. Kaip bebūtų keista, tos pozos nesikartoja.  Liusė dievina žaisti su šiaudeliais ir popieriniais kamuoliukais, ji juos atneša kaip šuo ir prašo vėl mesti. Taip pat turi savo mėgstamiausias vietas namuose – žiemą, tai radiatorius, ant kurio praleidžia daugiau nei pusę laiko, o kitu metu tai jos draskyklė (panašu, kad ji šį daiktą traktuoja kaip nuosavą tvirtovę ar sostą).

Mano namai su Liuse yra gyvi, jaukūs ir šilti.  Ateityje noriu priimti į juos ir beglobį šuniuką, nes vietos ir meilės juose naujam draugui dar yra pakankamai (tikriausiai Liusei taip neatrodo, bet ką jau padarysi).

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Vilija Graužinytė

Giedrė ir Tilda
Deimantė ir Mau