„Su šunimi galima eiti į barus, važiuoti į muzikos festivalius, skristi lėktuvu atostogauti, važiuoti kartu dviračiu ir netgi vestis į darbą. Mėta, kiek įmanoma, yra visur su manimi.“

Šuns pradėjau prašyti vos tik išmokusi kalbėti, tačiau mama vis atkalbinėdavo – gyvename mažame bute, neturime mašinos, kur paliksime, kai atostogausime, ar tikrai vedžiosi ir prižiūrėsi… Sulaukusi 18 m. ir išsikrausčiusi gyventi atskirai, nusprendžiau, kad atėjo laikas įgyvendinti savo viso gyvenimo svajonę, ir nuvykau į šiuo metu jau nebeegzistuojančią prieglaudą Seniavos plente “Bimas” (tuo metu dar gyvenau Kaune). Man nebuvo svarbu nei lytis, nei amžius, nei kokio dydžio šuo užaugs. Žinojau, kad savo šunį tiesiog pajausiu. Prižiūrėtojas nusivedė prie mažų šuniukų narvo, kurių ten buvo daugybė. Buvau tokia pat išsigandusi ir susijaudinusi kaip ir tie mažyliai. Atsitūpiau ant žolės netoli narvo, o prižiūrėtojas atidarė vartelius ir išleido visus šunelius. Vienas šunytis prasibrovė pro visus ir atbėgo pirmas, užšoko man ant kelių, stipriai stipriai prisispaudė prie krūtinės ir padėjo galvytę ant peties. Norėjau apžiūrėti visus šuniukus, tad pabandžiau jį nukelti nuo savo kelių, bet jis ir vėl strykt ir vėl jo galva ant mano peties. Kitų šuniukų net nepamačiau, supratau, kad ne aš čia renkuosi – šis šuo pasirinko mane. Tai buvo maždaug 3 mėnesių kalytė. Įsidėjau ją į iš anksto pasiruoštą dėžutę su pleduku ir sėdome į mašiną važiuoti į naujuosius namus. Niekada nepamiršiu jos žvilgsnio – tai nerimastingai žvalgosi, kas čia vyksta, tai, atsisukusi į mane, žybteli akutėmis ir vizga visa iš pasitenkinimo. Stebint ją, mano visą kūną pervėrė tarsi milžiniška adata – tą akimirką supratau jog nuo šiol esu visiškai atsakinga už šį padarėlį iki jo gyvenimo pabaigos. Tai didis ir bauginantis jausmas.

Dar keliaujant namo nusprendžiau, kad šunytė bus vardu Mėta (net nežinau kodėl, gal dėl to, jog mėgstu mėtų arbatą). Mėta greitai apsiprato savo naujuose namuose. Nepalikdavo manęs nė akimirkai, vaikščiodavo iš paskos, kartu eidavo net į tualetą. Deja, iš prieglaudos parsivežiau ne tik Mėtą, bet ir jos skrandžio infekciją. Mėta nuolat vėmė ir viduriavo. Naktį pajausdavau, kad ji keliasi, keldavausi ir aš, eidavau iš paskos, guosdavau ją ir valydavau, ką pridirbo. Ji man buvo tarsi vaikas. Kiek vėliau sužinojau iš veterinarų, kad toje prieglaudoje buvo infekcijos židinys, daug šunų neišgyveno.  Bet Mėtai pasisekė, nes prieglaudoje praleido vos kelias dienas, todėl liga buvo tik prasidėjusi, ir gerų gydytojų dėka po poros mėnesių gydymo ji jau galėjo išeiti į lauką. Žinoma, pasėkmės liko ir iki šiol – jeigu kažko ne taip užvalgo, porą dienų vemia.

Šiuo metu Mėtai jau 6 metai. Džiaugiuosi, kad ją pasiėmiau būdama vyresnė, nes tai išlauktas ir išsvajotas šuo. Per tuos 18 laukimo metų aš mokiausi ir atsakingai ruošiausi (namie galybė knygų apie šunis ir jų dresavimą) susitikimui su savo būsimu šunimi. Ir, manau, man pavyko – Mėta yra nuostabus šuo. Net keli žmonės, kurie bijo ar nemėgsta šunų, yra sakę, jog Mėta vienintelė jiems patinka. Norėjau įrodyti sau ir kitiems, kurie mano, kad šuo yra didelis vargas, jog su šunimi galima eiti į barus, važiuoti į muzikos festivalius, skristi lėktuvu atostogauti, važiuoti kartu dviračiu ir netgi vestis į darbą. Mėta, kiek įmanoma, yra visur su manimi. Šuo yra puiki investicija – kiek darbo ir laiko į jį “įdėsi”, tiek ir dar daugiau iš jo gausi atgal. Visos mūsų treniruotės nenuėjo perniek, kaip juokaujame su draugu, dabar Mėta pati užsidirba savo pragyvenimui – filmuojasi reklamose, dalyvauja fotosesijose. Kaip tik šiuo metu viena jos reklama rodoma Švedijoje, o kita šį mėnesį turėtų pasirodyti Norvegijoje. Mėta protinga ne tik mokamų komandų kiekiu, bet taip pat puikiai supranta, kaip turėtų elgtis įvairiose situacijose, kada reikia pabūti ramiai, o kada galima ir padūkti. Tarp mūsų yra nepaaiškinamas ryšys – viena kitą suprantame iš žvilgsnio. Ji man ne tik augintinis, ji mano geriausia draugė, pats brangiausias padarėlis žemėje. Kažkur perskaičiau tokius žodžius: “Jis – tavo draugas, bendražygis, gynėjas. Jis – tavo šuo. Tu – jo gyvenimas, jo meilė, jo vedlys. Jis nepaliks tavęs ir bus tau ištikimas iki paskutinio atodūsio. Tu privalai būti vertas šitokio atsidavimo.” – manau, jie puikiai atspindi mūsų santykius.

Foto – Elena Rutkauskaitė