Milda ir Skaipas

“Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo – nors net nenutuokiau, kad tokią turiu.”

 

Visada bijojau šunų. Pasakymas, kad šitas geras, nekanda, nieko vertas, jei matau, jog gyvūnas turi dantis. Maža to, kankino alergija tiek šunims, tiek katėms. Prieš 2 metus dukros vis garsiau ir dažniau ėmė prašyti šuniuko. Kurį laiką man visai neblogai sekėsi: NE! Tada joms atėjo paauglystė ir mano vienos NE šuns klausimu ėmė prasmegti jų NE jūroje (visais klausimais). Kas augina vieną paauglį – supras, apie ką aš, kas augina du – supras LABAI gerai. Visa psichologinė literatūra šaukte šaukė, kad tokią įtampą gali sumažinti tik pamėginimas įsiklausyti ir išgirsti, o plikas, basas NE – niekur neveda, reikia argumentų. O štai pasakose gi juodu ant baltu parašyta: reikia išbandyti svajotoją (prieš išpildant jo svajones).

Pirmas išbandymas – TVARKA. Pažadėjau gerai apsvarstyti šuns įsigijimo klausimą, jei matysiu, kad jų indėlis į namų tvarką per pusmetį smarkiai išaugo. Rezultatai nustebino – panašu, svajonė tikra.

Antras išbandymas – PRAKTIKA. Jei mėnesį kiekvieną dieną ryte ir vakare vedžios kaimynės šuniuką, jį praus, maitins ir t. t., įsigysime šunį. Po dviejų savaičių jau ėmiau gailėtis ir ieškoti informacijos, o kaip vis tik reikės man tvarkytis su savo alergija.

Trečias išbandymas – FINANSAI. Tiesą sakant, neskelbiau šio išbandymo – tiesiog stebėjau, kaip visas savo santaupas deda į bendrą fondą: pavadėliui, guoliukui, antkakliui ir t. t. Ne rūbams, ne pramogoms ir net ne saldumynams…

Kadangi neketinome užsiimti važinėjimu į parodas ir veisimu, kadangi joms reikėjo draugo, o ne verslo – sprendimas buvo vienas – paimsime prieglaudinuką. Dar net nežinojome, koks tai šuo bus: kalytė ar patinėlis, mažiukas ar ūgtelėjęs, žinojome tik tiek, kad imsime tą, kurį patars mums imti širdis, ir jo vardas, panašu, bus Wifi.

Paieškos truko vos keletą dienų. Nuvažiavome į vieną prieglaudą – visi šuniukai narvuose, triukšmas baisus, savanoriai užsiėmę – išvažiavome ieškoti toliau. Nuvykome į kitą prieglaudą. Didžiulė teritorija, suskirstyta į aptvarus, daugybė palaidų įvairiausio plauko, amžiaus ir dydžio šunų, o aš stoviu tarp jų ir… Nejaučiu baimės! Pirmas stebuklas (na, po to, kad paauglės ėmė tvarkytis) įvyko!

Tądien grįžome namo tuščiomis. Šturmavome internetą, socialinius tinklus ir pamatėm JĮ! Teisybė, ne Wifi, bet Skaipą! Šypsena ir šėlsmas trykšte tryško iš „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapio. Buvo parašyta, kad jis 4-5 mėn. amžiaus, tikėtina, vidutinio dydžio, vidutinio plauko ilgumo. O mes visos trys jau tada žinojome, kad tai tikrai nėra vidutinybė – tai MŪSŲ ŠUO. Parašėme, prigrasinau, kad niekam neatiduotų, nes atvešiu dvi nelaimingas paaugles ir patys galės su jomis aiškintis. Kitą rytą mes atvykome daug anksčiau nei savanoriai, laukėme ir Živilė atvedė mums Skaipą. Živilė (savanorė) pasakojo Skaipo istoriją, kaip rado jį valkataujantį, kaip vieni šeimininkai pasiėmė, bet paskui grąžino, nes jis triukšmingas buvo, kalbėjo apie dresūros svarbą, apie paauglystės sunkumus (ot, tai man naujiena). Paprašėme porą dienelių dar palaikyti – norėjome paimti penktadienį, kad visą savaitgalį būtume kartu ir pradžia būtų lengvesnė. Nė sekundės nesudvejojome, kad tai yra tas, kurio ieškojome, ir jis pats mus surado.

Kai atvykome pasiimti, Skaipui pavadėlį užsegti reikėjo dviejų savanorių (sakė, kad jam „subinėj batareika“), visa kita buvo tobula ir sklandu: mašina važiuoti – jokių problemų, maudytis – puikiai, miegoti – gerai, jau vis tik pavargęs. O antrą savaitę prasidėjo tikrieji išbandymai. Tik tada supratau, ką reiškia „lojikas“ ar „balsingas“ – jis lojo nuolat: mašinoje, einant gatve, ant kai kurių žmonių, ant pravažiuojančių automobilių, dviračių, šunų (patinų), ant triukšmo laiptinėje. Alergija taip man užaštrėjo, kad rankos iki alkūnių sutino, prasidėjo astmos priepuoliai. Bet baisiausia buvo, kai Skaipas lodavo ant praeities vaiduoklių – tiesiog blaškosi po butą ir loja, nereaguoja nei į maistą, nei į žaislus. Loja naktį nubudęs, ryte, dieną, vakare. Mato mus – loja, nekreipiame dėmesio – loja. Tikrai apimdavo neviltis: ką daryti? Kaip jam padėti? Kodėl? Po kelių dienų desperacijos radome Joną Valančių iš „Rekso“ dresūros mokyklos ir Skaipukas išėjo į pirmą klasę. Labai esu dėkinga tiek Jonui, tiek jo kolegei Jolantai, kurie padėjo tada, kai buvo taip sunku. Kita vertus, jau pirmos pamokos metu Jonas pasakė, kad auginame cirko šunį: labai imlus, protingas ir aktoriaus sielos.

Žinote, daug kur pataria, kad šunį reikia iškrauti – tas tiesa. Bet kaip iškrauti Skaipą? Visos trys vedžiojame po valandą: laukais, miškais, ežerais. Grįžta, dešimt minučių paguli ir vėl savame kailyje netveria – energijos bomba! Kita vertus, sužinojome, kur prie namų auga avietės, kur noksta žemuogės, iš kurios vietos gražiausiai atrodo saulėlydis ir kaip gražu, kai saulė teka.

Per vasarą Skaipas gerokai ištįso – ne į aukštį, į ilgį. Išmoko neloti ant automobilių ir net autobusų, draugauti su visais žmonėmis, visų bazinių komandų. Bet vis dar pamačius kitus šunis į šią neblėstančios šypsenos bei meilumo būtybę įsikūnydavo demonas. Supratome, kad reikia ne šiaip dresuotojo, o šunų užkalbėtojo. Viena dresuotoja net atsisakė su juo dirbti. Pasijautėme nurašyti, bet likimas atvedė pas Aną Menčiūnienę ir Greatpet komandą. Jau pirmos pamokos metu ji Skaipo gebėjimui mokytis negailėjo komplimentų, o mums grąžino viltį – viskas bus gerai. O man tiesiog išnyko alergija!

Ir tikrai sparčiai gerėja: Skaipo aktorystės talentą laviname Greatpet vykstančiose freestyle pamokose, paklusnumo, kantrybės ir savitvardos mokomės rally obedience treniruotėse. Labai juo didžiuojamės!

Priėmusi sprendimą priglausti Skaipą aš pildžiau vaikų svajonę, o išpildžiau savo – nors net nenutuokiau, kad tokią turiu. Dresūra tapo mano hobiu. Tik šuns dėka supratau, kiek daug ramybės man teikia buvimas miške. Tik jis man parodė, kaip miškais ateina ruduo, kaip ežerais stingsta žiema. Bet labiausiai esu dėkinga už nepamatuojamą jo meilę, už tai, kad išmokė mane džiaugtis paprastais dalykais ir žaisti. Žaisti iš visos širdies, pametus galvą ir atvira širdimi. Reaktyvinė mūsų meilė.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Silvija ir Aira
Neda ir Liusi