Monika ir Rubis

“Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis.”

Kiek tik save pamenu, visada buvau vieniša. Gal todėl, kad labai ieškodavau gyvenimo prasmės, kai kiti linksminosi. Kai kiti priimdavo tai, ką gaudavo, aš vis ieškojau atsakymų į klausimus, kurių net nesuvokiu.  Taip buvo, kol vienas draugas pasakė: „Tau, Monika, reikia šuns. Visos Tavo bėdos dings.“ Tie žodžiai kaip žemės drebėjimas mylimoje Lietuvoje – netikėtai išmušė žemę iš po kojų. Tarsi gavau atsakymus į visus tuos nesuvokiamus klausimus. Viską apgalvojau 1001 kartą. Juk anksčiau viską mesdavau, o šis sprendimas – trapios, sužeistos širdelės įsileidimas į namus, lovą, širdį – didelis iššūkis. Kitą dieną jau buvau odisėjoje, to vienintelio keturkojo paieškose. Prieglauda po prieglaudos, jaučiau, kaip blėsta viltis surasti TĄ VIENINTELĮ. Visi tie šuneliai nuostabūs, visi iki vieno skirtingi, tačiau nei vienas „nelipo“. 

Galiausiai nusprendžiau aplankyti “Grindos” sanitarinę tarnybą. Buvo tada vasario pabaiga, sniego iki kelių, navigacija vedė ratais kvadratais, tad bridau per pusnis į didžiulį kalną. Bet jaučiau, kad būtent už to kalno kažkas manęs laukia. Pamenu, tada eidama net sustojau ir garsiai pasakiau savo būsimam geriausiam draugui, kurio dar net nebuvau mačiusi, bet jau žinojau, kad toks yra: „Tikiuosi, Tu vertas to klampojimo po pusnis.“ Klampojau toliau besijuokdama iš savo sąmojo. Užėjusi į “Grindos” patalpas, kuriose laikomi šunys, pakraupau. Prieglaudose mačiau daug, bet ten tie visi šunys atrodė ypač vieniši. Visi lojo. Visi… Ir tada pamačiau Rubį. Nežinau, kaip žodžiais nupasakoti tai, ką tada patyriau. Žinote, kaip per filmus rodo tuos įsimylėjėlius iš pirmo žvilgsnio? Kai viskas aplink sustoja, matai tik tą vienintelį(-ę) ir jau matai visą bendrą gyvenimą prieš akis. Man taip buvo su Rubiu. Jis loja galvytę aukštai iškėlęs, kaip vilkiukas koks, o aš žiūriu į jį ir šypsausi, galvoju: „Eik tu pamaiva, manęs neišgąsdinsi.“ Ir taip šypsojausi, kol grįžau į realybę. „Monika, jis loja. Tu jį bute laikysi. Jis loja.“ Ir dingo šypsena. Ir entuziazmas išsyk išgaravo. Supratau, kad jokio kito šuns taip nenorėsiu, kaip šito mažo Vilkiuko. Išėjau iš ten galvą nuleidusi, bet vis prieš akis matydama TĄ VIENINTELĮ keturkojį. 

Grįžusi namo susiradau jo nuotrauką “Grindos” puslapyje internete. Žiūrėjau kone seilę varvindama. Tada perskaičiau aprašymą: „Rubis, jei galėtų kalbėti, labai daug ką papasakotų, bet kadangi kalbėti negali, tai savo problemas mėgsta ištipenti eidamas pasivaikščioti.“ Tas aprašymas taip papirko, kad iškart paskambinau ir paklausiau, ar dar turi tą šuniuką. IMU! Po kelių dienų Rubis jau mano kambaryje, mano lovoje ir mano širdyje. Tik pasirodo, kad jis neloja. Kaip tik – jis be galo baikštus. Dar ir dabar jis truputį prisibijo aplinkos, naujų vietų, žmonių. Šiandien Rubis tikras mamyčiukas, geriausias draugas, keturkojis radiatorius, miegantis po antklode, mano kasdienės šypsenos ir juoko priežastis, skaniausis nulėpausis, riestauodegis lenktynininkas ir mano visas gyvenimas. Neslėpsiu, kad kartais sunku keltis ryte, vaikštinėti po kiemą tarsi be tikslo, kol Rubis uostinėja visus pakampius, bet jo uodegytė, tarsi periskopas pakilusi aukštyn – mano motyvacijos šaltinis! Beje, mūsų su Rubiu gimtadieniai tą pačią dieną. Mažasis aš. Su Rubiu esame 1,5 metų kartu, bet tarsi jau amžinai vienas kito širdyje!

 

Foto Jovita Baliūnienė

Eglė, Paulius ir Morka
Agnė ir Marcusė