Monika ir Rubis

“Mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.”

 

Tai nebuvo kažkoks spontaniškas ar staigus sprendimas čia ir dabar. Tai ilgai brendęs noras, kuris augo ir kuriam tiesiog atėjo laikas. Nes viskam ateina laikas. 

 

Rubę pamačiau „Lesės“ skelbime ir nusprendžiau aplankyti. Svarsčiau, kad tikriausiai nereikėtų imti pirmo pasitaikiusio šuns, dar pavažinėti, pagalvoti. Tokios racionalios mintys sukosi galvoje, nes kiekvienas sutiks – tai didžiulė atsakomybė. Taigi galvojau, su draugu (nes ir jis buvo į tai įtrauktas – žinoma, savo noru) važinėjome, bet ne kažkur kitur, o pas ją. Iki tol, kol parsivežėme namo birželio pabaigoje. Ir dabar, kai mes drauge keturis mėnesius, visko, ką norėčiau pasakyti, papasakoti ir aprašyti, nesudėsiu į pasakojimą. Tik pasakysiu, kad būtent Rubė gyvenamą vietą, svetimą miestą pavertė namais. 

 

Rubė „Lesės“ prieglaudoje atsidūrė būdama 4–5 metų (rasta miške su savo mažyliais). Po kelių mėnesių jos buvimo „Lesėje“ atsiradome mes. Tie keturi mėnesiai su kiekviena savo diena neša kažką naujo. Ir aš tą kiekvieną dieną klausiu: „Kas buvo iki jos, ką mes veikėme?“. 

Atrodo, jau matėme mieliausias Rubės išraiškas, pavyzdžiui, katino Pūkio akis, bet tai visada kelia šypsnį, o aš šaukiu: „Pažiūrėk, na, pažiūrėk į ją“. Ir mums jau vis vien, kad ji garsiausiai knarkia, o lovoje, paslapčia įsliūkinusi, užima didžiausią plotą. Tiek pat, kiek ir anksčiau, mus juokina, kad Rubė, per daug besivartydama, nudrimba nuo lovos, nemoka stabdyti ir įčiuožia į kokią sieną ar spintą.

 

Tam, kad galėtume įamžinti visas tas istorijas, kuriame jos Instagramą “Sunskatinodienos”. Ne visada pavyksta nufilmuoti ar nufotografuoti Rubės „katino dienas“, todėl būtinai įamžinu raštu. „Katino dienų“ pasakojimai atsirado, kai pirmą kartą ją nusivežėme prie ežero, o Rubė, įsitaisiusi ant šilto smėlio, jausdama švelnius vėjo gūsius, sapnavo savo šuniškus sapnus. Mano galvoje prabėgo minčių kratinys – nuo to, kai ji buvo palikta likimo valiai, dėl kitų šunų prieglaudoje prarado uodegą, iki nūdienos, kai pagaliau parpia paplūdimyje, o visa kita paliko toli. 

 

Atsiradusi mūsų nuobodžioje (nes tik tokiu epitetu, kai palyginame, galime pavadinti tai, ką turėjome tada, ir ką turime dabar) kasdienybėje ji vertė ir toliau verčia viską aukštyn kojomis. Tokiomis „aukštyn kojomis“, kokių palinkėčiau kiekvienam. 

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Evelina ir Rastis
Aušra ir Lu