Maniškis Ziurzalas (Ziurzonė, Ziurzutis ir t. t.) plačiai nuskambėjusios Kavoliuko gatvės istorijos herojus. Ligų apniktą pusės metų katinėlį tuomet pasiėmėme iš klinikos, kur jis su savo broliais ir sesėmis buvo gydomas. Planas mažą vargšiuką išgydyti ir reabilituoti pavyko, tačiau jo padovanoti kitiems jau nebeleido širdis.

Iš pradžių dar įtikinėjau save, kad Ziurzę tik globoju laikinai – šis periodas buvo kupinas nuotykių, nelaimių ir paniškų lakstymų pas veterinarus. Daugybė adatų ir lašelinių, operacija, siekiant ištraukti suvalgytas žaislinės pelės dalis, virškinimo problemos, kastracija, kritimas iš trečio aukšto, žaidimai su skutimosi peiliukais – tai tik keletas epizodų, kuriuos patyrėme per porą mėnesių gyvenimo kartu.

Tiek visko patyrus, skirtis su mažium nebenorėjau. Taigi ir toliau taip pat nenuobodžiai gyvename jau antrus metus – kariaujame, džiaugiamės, išgyvename persikraustymus. Abu esame kaprizingi, kiekvienas mėginame įvesti savo taisykles, todėl mėgstame pasipešti. Tačiau draugystė visgi nugali: kartu valgom aštrias morkas, krabų lazdeles, geriam arbatą, o grįždama namo jau per langą visuomet sulaukiu jo pasveikinimų.

Gyvenimas su Ziurze pilnas spalvų. Kartas nuo karto vis užkabinu jo nutraukiotas užuolaidas. Nors katinas lyg ir nėjęs jokių šuniškų mokslų, tačiau batų ir rankinių graužimas – vienas iš didžiausių jo pomėgių. Kartu sėdime su svečiais prie bendro stalo. Tiksliau – net ant stalo! Tiesa, jis mėgsta vagiliauti – tiek maistą, tiek mano miegą. Tad kartais vienintelis būdas apsiginti – užsidaryti duris. Ir būtinai užsirakinti. Nes priešingu atveju jos bus atidarytos gudriai užšokant ant rankenos. Ne veltui mano tėvai Ziurzę praminė teroristu – šį vardą jis pateisina šimtu procentų.

O šiaip kiekviena diena mums šventė ir nesibaigiantis vakarėlis – pažiūrėkite, koks Ziurzė visada pasipuošęs fraku ir baltais batukais!

Foto –  Elena Rutkauskaitė