Nadia, Lada ir Murzis

“Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų.”

 

Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti.

 

Ladą atsivežėme iš “SOS gyvūnų”. Prieš 6 metus tiesiog pamatėme Facebook prieglaudos puslapyje jos nuotrauką ir kitą  rytą važiavome jos, nes tos akys nuotraukoje, pilnos baimės ir nepasitikėjimo visu pasauliu, nedavė ramybės. Supratome, kad ji yra mūsų ir mes privalome ją išgelbėti. Lada labai protinga kalytė, supranta iš pusės žodžio viską, ką pasakai, o kartais net iš žvilgsnio. Labiausiai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, miegoti lovoje kartu su tėvais, žaisti su skraidančia lėkšte ir tiesiog visada jausti žmogų, būti šalia, prisiglaudusi prie kurios nors kūno dalies.

 

Toliau buvo Donis, juodas katinas, kurį pasiėmėme iš “Naminukų”. Donis atkeliavo į šeimą kaip dovana sesei, tačiau išėjo dovana visai šeimai. Jis yra labai meilus, prieraišus ir daug  kalbantis katinas. Kai pasiėmėme, jam buvo apie 5 metus, o dabar jau apie 13, tačiau jis dar pilnas energijos ir noro palakstyti. Pagrindinis komentatorius mūsų namuose.

Ressi – mano sielos šuo. Kartais atrodo, kad ji save laiko kažkokiu kitu gyvūnu – laipioja medžiais, labai retai loja, dažniau bando kažką kalbėti, paaiškinti. Miega tik po antklode, kad galva būtų ant pagalvės, be galo mėgsta visokias daržoves ir vaisius. Ji pasiruošusi atlikti bet kokią komandą, kad tik gautų kąsnelį. Ressi Ignoruoja kitus šunis, tačiau visada atkreipia dėmesį į žmones, visada nori pasisveikinti. Tai šuo, su kuriuo galima važiuoti bet kur, bet kada, ji labai mėgsta keliauti.

 

Kai turėjome Ladą, Donį, Ressi, atrodė, na, viskas, daugiau gyvūnų tikrai nereikia. Nes buvo sunku surasti, kam juos palikti, kai išvažiuodavome ilgesniam laikui. Tačiau vieną rytą vis tiek važiavome pasiimti kačiuko, kuriam skubiai reikėjo namų. Jis kartu su sesute iškrito iš kibiro, kuris stovėjo ant kelio, žmonės pastebėjo, ir nuvežė juos į “Tautmilės prieglaudėlę”. Iš ten jis atkeliavo pas mus.  Mėlynakis Murzis, ypatingo, gan sunkaus charakterio katinas, kuris galvoja, kad yra galingiausias iš visų gyvūnų, kuriuos yra sutikęs. Kol nekastravome, Murzis buvo 3 kartus operuotas dėl to, kad puldavo ant svetimų šunų, nesvarbu, kokio jie dydžio. Po kastracijos šiek tiek nurimo. Tačiau žmonėms, ypač šeimos nariams, tai yra švelnumo ir grožio įsikūnijimas.

 

Su šeima visada galvojome, jog  namuose yra būtina turėti nors vieną augintinį, aš pati nuo vaikystės visada augau su gyvūnais ir dabar neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyventi be jų. Jie vieninteliai supranta ir priima žmogų tokį, koks jis yra.

 

Foto Greta Kniežaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Romualda ir Bordas
Rūta, Kristijonas ir Fredis