“Nika užsienyje  prisitaikė greitai, nes mus visus pažinojo – juk ir svarbiausia, kad savi šalia.”

Nika prieš 15 metų atsirado mūsų namuose kaip dovana, kai buvo mažytė kalytė – plaukų kamuoliukas. Ją padovanojo vyro mama. Pekino veislės šuniukai jų šeimoje lyg tradicija, turėdavo tik tokius ir augindavo iki gyvenimo galo, o po to ieškodavo kito.

Iš pradžių vyras nesusitvarkė su maža kalyte, todėl pasiėmė ją auginti jo mama. O kai anyta dirbdavo užsienyje, tuomet šuo būdavo pas mano vyrą, nes jis tada dar gyveno Lietuvoje. Taip jie dviese ja ir dalindavosi. Mano anyta Niką vadina “mano mergyte, mano princese”. Pas anytą ji gyvendavo kaip karalienė: visada ant rankų nešiojama, supama, eidavo, kur norėdavo, skanukų pilnos spintos. O pas mus šeimoje – trys vaikai, bet ją ant rankų paima tik mano vyras, tenka šiek tiek prisitaikyti Nikai ir nešti greitai savo ilgus plaukus toliau nuo mažų, paskui ropojančių rankyčių.

Mums nusprendus emigruoti į Norvegiją nebeliko, kaip dalintis šunio globa. Palikti niekam jau nebesinorėjo, šuo senas, vertas savo gyvenimą pabaigti ramiai ir oriai. Todėl pradėjome ruošti Niką emigracijai.

Keliauti su augintiniu tikrai nėra sudėtinga. Nuėjus Lietuvoje pas veterinarą, jis suteikia visą reikalingą informaciją. Žinoma, svarbu paskiepyti, išlaukti reikiamą laiką, duoti vaistų nuo kirminų ir su šiais įrašais pase galima keliauti. Viską sutvarkėme ir vyro mama ją pati iš Lietuvos atvežė čia – į Norvegiją. Mūsų 15 metų senučiukė pirmą kartą keliavo taip ilgai: važiavo mašina, tada kėlėsi keltu ir vėl važiavo, kol privažiavo Frøya. Tikrinama buvo tik Švedijoje išlipus iš kelto, bet svarbu buvo, kad tik viskas būtų surašyta šuns pase. Pačios kelionės metu nebuvo jokių nesklandumų, kajutėje miegojo kartu lovoje, mašina važiuojant sustodavo ir vis pasivaikščiodavo. Net nebuvo kažkokio pereinamojo laiko.

Anyta palydėjo su ašaromis ir atsisveikino, nes greičiausiai jau nebepamatys. Nika užsienyje  prisitaikė greitai, nes mus visus pažinojo – juk ir svarbiausia, kad savi šalia. Atvykus iš buto į namą šuniui daug geriau, gali dažniau išeiti į lauką, uostyti visas pakampes, kiek jai norisi. Tikimės, kad ramiai ir laimingai nugyvens jai likusius metus.

Foto is asmeninio archyvo