„Jeigu ir gimei kažkur patvory, dar nereiškia, kad vėliau tavo gyvenimas nepavirs tikra pasaka.“

1 dalis „Masia“

Masia atsirado mūsų namuose prieš 5 metus. Tada turėjome labai mylimą šeimos narį labradorą Rejų. Jam buvo 4 metai. Apie antrą augintinį negalvojome, bet vieną dieną prieš Kalėdas Facebook pamačiau prieglaudos „SOS gyvūnai“ savanorės Kristinos skelbimą apie rastus ir priglaustus mažus šuniukus. Jiems buvo ieškomi namai. Nuotraukoje pastebėjau vieną, tikriausiai pačią smulkiausią, mažylę nuplikusiu kailiuku (nuo parazitų) ir supratau, kad man reikia būtent jos. Jaučiau begalinį norą ja rūpintis, globoti, gydyti, mylėti… Labai žaviuosi Kristina (ir visais savanoriais) ir noriu pasakyti AČIŪ. Mergina, kuri tuo metu mokėsi, dirbo ir dar priglausdavo po savo stogu būrį mažų rūpestėlių bei ieškodavo jiems namų.

Po Naujųjų metų Masia jau buvo mūsų namuose. 2 mėnesių, 800 g sverianti mažylė. Rejus iš pradžių vengdavo jos, bet galiausiai jie tapo geriausiais draugais. Masia iš nuplikusio žvirbliuko virto tikra princese blizgančiu kailiuku. Nė žingsnio nesitraukdavo nuo Rejaus. Jis tapo jai broliu, tėvu, draugu. Kartu miegodavo, žaisdavo ir lauke Masia lakstydavo tik Rejui iš paskos. Labiausiai iš visų šeimos narių ji prisirišo prie manęs. O kaipgi, aš, kaip tikra jos mamytė – gydžiau, maitinau, šiltai apklodavau. Labai manęs pavydi ir saugo. Kartais net vyrui reikia atsiklausti Masios leidimo mane apkabinti.

Taip mes gražiai ir draugiškai gyvenome beveik 5 metus. Labai daug laiko praleisdavome gamtoje – visi kartu gyvenome palapinėje miške, maudėmės, kartu žvejojome, grybavome… Ir tikrai žinau, kad Masia jautėsi laiminga. Iš vienos pusės beprotė „mamytė“, kuri rūpindavosi, kad ji laiku pavalgytų ir nesušaltų, o iš kitos – vyresnėlis brolis Rejus, šalia kurio jautėsi saugi ir drąsi.

Bet vieną dieną Rejus stipriai susirgo. Kovojome už jo gyvybę, kiekvieną dieną kelionės į kliniką, vaistai, lašelinės. Masia labai jaudinosi, reikėjo net ją kartu į kliniką vežtis, nes ji nesuprasdavo ir keldavo triukšmą, kodėl ir kur Rejus keliauja be jos. Anksčiau gi visada kartu… Namuose gulėjo tik prisiglaudusi prie Rejaus, labai jo gailėjo, išlaižydavo jam snukį. O kai Rejus visai nustojo vaikščioti, nesistodavo, Masia atsisakydavo išeiti be jo į lauką. Tokios meilės ir ištikimybės galima tik pavydėti. Tai buvo labai sunkus metas visai mūsų šeimai, nes mūsų augintiniai yra mums kaip vaikai…

Ilgai kovojome, bet pralaimėjome… Kovo pabaigoje atsisveikinome su Rejumi. Sakyti, kad skaudėjo, tai nieko nesakyti. Širdyje tuštuma, o namuose baisi tyla, tokia baisi, kad net ausyse skambėjo. Tiesiog ėjome iš proto, o Masia atsisakė maisto, tik sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo pro langą. Laukė, kada Rejus grįš. Negalėjau paaiškinti, kad jis jau nebegrįš niekada. Nerašysiu ilgai apie tai, manau, kam teko su tuo susidurti, supras – ką reiškia ta netektis. 

2 dalis „Niuša“

Žinojau, kad reikia kažką daryti, kad pati neišprotėčiau ir Masiai padėčiau. Ir vėl pagelbėjo Facebook, eilinis skelbimas – rasta kalytė su 3 šuniukais. Pasak Karolinos, skelbimo autorės, kalytę priglaudė kaimynė, o mažyles (3 mergytes) pasiėmė pati ir dabar ieško namų. Žemai lenkiu galvą ir prieš Karoliną, kad pasirūpino ir priglaudė. Per šeimos susirinkimą greitai buvo priimtas sprendimas „įdukrinti“ vieną iš mažylių, nes to reikėjo mums visiems kaip antidepresanto, reikėjo užpildyti tą tuštumą ir numalšinti skausmą.

Taip balandžio pradžioje mūsų namuose atsirado Niuša. Jai tada buvo apie 2 mėn. Ir vėl prasidėjo tie malonūs rūpesčiai – balutės, kakučiai, maitinimas 5 kartus per dieną, priežiūra, auklėjimas… Liūdėti nebuvo kada.

Labiausiai bijojau Masios reakcijos. Kaip tikra princesė, pavydi, išlepinta – kaip priims Niušą? Mūsų nuostabai, pirmas 2 valandas urzgėjo, bet paskui nesitraukė nuo Niušos, atsiguldavo šalia, miegodavo kartu. Taip Masia, to nesitikėdama, tapo mamyte. Ir mūsų namai vėl užsipildė džiaugsmu. Smagu buvo stebėti, kaip jos žaidžia kartu, kaip Niuša medžioja Masios uodegą, kaip Masia pagauna Niušą, prispaudžia letenomis ir išlaižo jos snukuti.

Niušai jau 10 mėn. ir dabar ji labiau rūpinasi Masia, išlaižo jai akytes ir ausytės. Abi žaidžia, laksto, drasko žaislus. Labai mielos, švelnios mergytės. Protingos – puikia žino pagrindines komandas „pas mane“ ir „negalima“, o „sėdėt“, „gulėt“, „duok leteną“ ir „balsas“ – kaip pramoga.

Iš tikrųjų labai gera nuo tos minties, kad gali kažkam, kuris taip priklauso nuo tavęs, suteikti puikų, pilną begalinės meilės gyvenimą. Mūsų istorija parodo, kad kartais mes gelbėjame juos nuo alkio, šalčio ir nemeilės, o kartais ir jie gelbėja mus nuo sielvarto, skausmo. Jie yra tikri meilės ir ištikimybės įsikūnijimai. Jų meilė yra tyra ir besąlygiška. Esame laimingi augindami savo mergytes.

Ir visiškai nesvarbu, veislinis ar beveislis. Norint turėti mylimą šeimos narį, ištikimą draugą – pasirinkimas tikrai yra, prieglaudos pilnos. Ir mažų, ir didelių, ir suaugusių, ir visai dar mažiukų.

Neverta, manau, pirkti už tūkstančius veislinį šuniuką, juk išvaizda nieko nereiškia. Geriau „įvaikinti“ beglobį ir tuos tūkstančius leisti kokybiškam maistui, priežiūrai, lepinimui ir paversti jo gyvenimą tikra pasaka.

Foto Rasa Šileikienė