„Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (pasiėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas֧“. „

Man sakė, kad labai daug šunelių prieglaudose atsiduria būtent dėl emigracijos. Žmonės išvyksta, o juos palieka. Man sunku suprasti, kokios širdys tų žmonių, kurie gali taip pasielgti, nes kai pati nusprendžiau, jog šią vasarą norėčiau išvykti padirbėti į užsienį, tai pirmas dalykas, kurį padariau – pasidomėjau gyvūnų įsivežimo politika. Palikti savo augintinį kitų žmonių priežiūrai savaitei ar dviems yra viena, tačiau trims mėnesiams – labai daug. Įprastai, aš nenori​​​​u palikti ir toms dviems savaitėms, o po dabartinės patirties, svarstau dažniau keliauti su šunimi, net ir trumpoms atostogoms.

Tad ką reikia padaryti norint keliauti kartu?

1.  Pasidomėti konkrečios šalies reikalavimais, norint įsivežti augintinį.

Tai galima padaryti tiesiog įstojus į tos šalies emigrantų grupę feisbuke (pasinaudojus paieška tikrai rasite, kas tokiu klausimu jau yra kreipęsis) arba tiesiog paskambinus į savo veterinarijos kliniką. Tarkim, aš labai norėjau sugrįžti į Islandiją, tačiau pasirodo, jog gyvūnų įvežimas į šią šalį labai sudėtingas. Juos mėnesį laiko karantine, o tai kainuoja ne tik daug nervų, bet ir pinigų. Aišku, vykstant ten ilgesniam laikui – irgi įmanoma (šiuo atžvilgiu nėra nieko neįmanomo), tačiau mano situacijoje, kai vykstu tik trims mėnesiams, toks variantas ne pats geriausias. Užtat pasirodo, kad į daugumą valstybių įsivežti šunis yra ypatingai paprasta.

2. Pasidomėti, ar yra lengvas būdas transportuoti savo gyvūną į pasirinktą užsienio šalį.

Suprantama, daug kur galima vykti tiesiog automobiliu, tada visas šis vargas atkrenta. Tačiau planuojant skristi, reikia iš anksto pasidomėti skrydžių variantais, nes ne visos aviakompanijos suteikia galimybę kartu su savimi gabentis gyvūną. Tarkim, pačios pigiausios Wizzair ir Ryanair išimtis taiko tik šunims vedliams. Aš išsiaiškinau, kad Norwegian Airlines, kurie vykdo tiesioginius skrydžius tarp Vilniaus ir Oslo, už papildomą 70€ mokestį leidžia gabentis tiek šunį, tiek katiną specialioje transportavimo dėžėje. Man toks variantas labai tiko.

Užtat vienu dalyku nepasidomėjau iki galo, ir Norvegijoje turėjome nemalonumų, nes mūsų, dėl Lottos, neįleido į tarpmiestinį autobusą (nors bilietą jau buvau nusipirkusi iš anksto). Teko sugaišti papildomo laiko, išlaidų, nervų ir važiuoti traukiniu. Buvo tikrai nemalonu. Todėl domėkitės transporto kompanijų politika iš anksto, kad tokių nesklandumų būtų kuo mažiau. Visada galima tiesiog susirasti kontaktus ir skambinti, rašyti užklausas el. paštu (šnekėkite angliškai, arba raskit, kas pašnekės už jus).

3. Likus mėnesiui prieš kelionę, apsilankyti veterinarijos klinikoje.

Man atrodo, kad veterinarijos gydytojams visi šie reikalai seniai nebėra naujiena. Tad užtenka ten nueiti ir viską sutvarkys už jus: išduos pasą, paskiepys (nuo skiepo iki kelionės pradžios būtinai turi praeiti bent 21 diena), pasakys kada ateiti sekantį kartą (nes vykstant į kai kurias šalis prieš tris dienas gyvūnui turi būti suduoti vaistai nuo kirminų, o dieną prieš kelionę veterinaras sudeda visus paskutinius reikiamus įspaudus pase). Tai nekainuoja nei labai daug laiko, nei pinigų, tik tuo būtina pasirūpinti iš anksto.

4. Gerai apgalvoti, ko gyvūnui prireiks kelionės metu ir atvykus į kitą šalį.

Aš pasirūpinau tiek narvu, kuris būtinas skrydžiui lėktuvu ir turi atitikti visus reikalavimus (gyvūnas turi jame jaustis laisvai, turėti vietos apsisukti, atsigulti, turi būti pritvirtinti dubenėliai vandeniui ir maistui), bet taip pat apgalvojau, ko mums reikės Norvegijoje: maisto bent pirmoms dvejoms savaitėms, kelioninių dubenėlių, atsarginio pavadėlio ir antkaklio, priemonių nuo parazitų, pledo (vietoje guolio) ir panašiai. Taip pat, kadangi skridome lėktuvu, veterinarijos klinikoje įsigijau raminančių tablečių. Jas reikia pradėti duoti porai dienų iki skrydžio, skrydžio metu ir po skrydžio (kad kuo labiau sumažintų stresą dėl pasikeitusios aplinkos, naujų sąlygų). Tabletės visiškai natūralios ir, tiesą sakant, nelabai pastebėjau, ar buvo kažkoks didelis poveikis, bet aš jaučiausi ramiau, kad jų turėjau, nes gyvūnui, ypač tokiam aktyviam kaip mano šuo, visa ši kelionė tikrai buvo pilna nerimo.

5. Mėgautis procesu.

Taip, keliaujant su gyvūnu tikrai iškils papildomų sunkumų, bet galiu garantuoti – tik pačioje kelionėje, o po to viskas atsipirks su didžiausiu kaupu. Jau vien momentas, kai oro uoste jūs vėl susitinkate, kartu išeinate ir įkvepiate oro, kažkur toli toli nuo namų, yra kažkas stebuklingo, ką reikia pajusti kiekvienam mylinčiam ir atsakingam šeimininkui. Išvis, nežinau, ką čia, Norvegijoje, daryčiau be Lottos. Gyvenam nuostabios gamtos apsupty, tačiau visiškai nėra su kuo pabendrauti. Todėl turime viena kitą. Ropščiamės kartu į kalnus, tyrinėjame apylinkes ir net keliaujame autostopu. Svarbiausia, kad tomis dienomis, kai norėtųsi sėdėti krėsle ir ilgėtis namų, reikia išvesti šunį. Išvedus pamatai, kaip ji mėgaujasi, kaip dūksta, kaip laksto, tai iškart ir pačiai pakyla nuotaika, veide atsiranda šypsena ir juokas. Visai kitaip yra ir grįžti pavargusiai, ir įeiti ne į tuščią kambarį, o į tą, kuriame pasitinka vizginama uodegytė.

Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (pasiėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas֧“. Tikrai manau, kad čia ne paskutinė mūsų kelionė kartu. Jei viskas pasiseks, planuoju jau šią žiemą su ja nuskristi į šiltus kraštus, o kitą vasarą važiuoti iki Juodosios jūros.

Jeigu įdomu, tolimesnius mūsų su Lotta nuotykius ir keliones Norvegijoje galite sekti mano feisbuke – Ona Adamavičiūtė, ir instagrame – @pinksoup.ona

Foto asmeninis archyvas