“Dabar Mina jau antrus metus leidžia Lietuvoje ir džiaugiasi metų laikais, sniegu, rudeniniais lapais ir vasaros karščiu.”

 

 

Kai leidomės į kelionę po Pietų Ameriką, net neįsivaizdavome, jog grįšime su nauju šeimos nariu. Mintis priglausti šuniuką kilo leidžiant laiką viename Kolumbijos kaime Karibų jūros pakrantėje.

 

Viena iš problemų šiame žemyne yra laukiniai šunys. Jei galima juos pavadinti laukiniais, kadangi tai yra kadaise šeimininkus turėję gyvūnėliai. Labai daug žmonių atsakingai nesirūpina gyvūnų gerove, pasidžiaugia mažu šuniuku, o kai šis paauga ar nusibosta, išmeta jį į gatvę. Kadangi institucijų, besirūpinančių šia problema, nėra daug, miestų ir kaimų gatvėmis valkiojasi laukinių šunų gaujos, kurios gyvena savo gyvenimą, pagal savas išlikimo taisykles. Sužinoję, jog kaimyninėje sodyboje kalė atsivedė šuniukų, nusprendėme paimti vieną ir juo pasirūpinti. Tokiu būdu toliau į kelią leidomės su 3 mėnesių šunyte Mina.

Keliaujame su Mina po Pietų Ameriką

Kadangi neturėjome nei atgalinio bilieto, nei planų greitai grįžti, keliauti su šuniuku buvo labai smagu. Gali atrodyti, jog keliauti po užsienio šalis su šunimi yra beveik neįmanoma, tačiau iš tiesų tai ne taip ir sudėtinga. Visų pirma turbūt todėl, kad Pietų Amerikoje daug kas yra tiesiog susitarimo klausimas, ir taisyklės nėra tokios griežtos kaip Vakarų pasaulyje. Nors teko susidurti ir su kai kuriais sunkumais.

 

Vienas iš tokių sunkumų buvo kelionės autobusais. Pagal taisykles, tai neleidžiama. Šuo turi būti vežamas bagažo skyriuje su lagaminais, dėžėje arba tiesiog pririštas. Bet visi, kas matėte autobusų bagažinę, suprantate, kad tai yra absoliuti nesąmonė – ji nepritaikyta gyvūnui, kelia grėsmę jo gyvybei, jau nekalbant apie baisų stresą. Iškart supratome, kad to jokiu būdu nedarysime. Tad tardavomės su vairuotojais, jog leistų pasiimti šuniuką į saloną, o jei susitarti nepavykdavo, šunį įsinešdavome paslapčia – paslėptą tarp drabužių arba, šuniukui paaugus (kai jau niekur nebetilpdavo), įsinešdavome į autobusą, kai vairuotojas nematydavo. Mina greitai suprato, kad įlipus į autobusą reikia pasislėpti po sėdyne ir tyliai laukti, kol atvažiuosime. Taip autobusais perkeliavome visą Kolumbiją, Ekvadorą ir Peru.

 

Apsistojimas viešbutyje taip pat kartais sukeldavo sunkumų, kadangi ne visos vietos norėdavo priimti mus su šuniuku. Tekdavo apeiti keletą viešbučių, kol rasdavome vietą apsistoti.  Personalą reikėdavo įtikinėti, jog tai nuostabus, gerai išauklėtas šuniukas, su kuriuo nukeliavome ilgą kelią. Smagu, jog labai daug žmonių, geriau susipažinę su Mina, ją tiesiog pamildavo.

 

Sienų kirtimas Pietų Amerikoje nesudarė didelių sunkumų. Vietiniai įstatymai numato, jog norint išvežti ar įvežti gyvūną reikia tam tikrų dokumentų, tačiau realybė yra visai kitokia. Laukiniai šunys kerta sieną kasdien be jokių dokumentų, o pasieniečiai kontrabandininkų pamėgtose džiunglėse turi rimtesnių užduočių, nei rūpintis gyvūnų dokumentais. Su Mina kirtome sienas apsimesdami, jog tai laukinis šuo. Mes eidavome pėsčiomis, pasižymėdavome pasus pasienio poste, o pareigūnams paklausus, kieno tai šuo, tiesiog gūžtelėdavome pečiais ir nueidavome. O vėliau Mina atbėgdavo paskui mus niekieno nestabdoma.

Minos kelionė į Europą

 

Kadangi pasiutligė Pietų Amerikoje yra labai išplitusi, vos tik priglaudę Miną ėmėme rūpintis jos skiepais. Šunytę skiepijome pagal veterinaro mums duotą planą nuo pasiutligės ir kitų ligų, taip pat įdėjom jai mikroschemą. Tai labai pagelbėjo, kai nusprendėme sugrįžti į Europą.

 

Labai juokinga, jog, kai užsimindavome, kad kelionės pabaigoje norime parsivežti šunytę į Europą, daugumą pietų amerikiečių ištikdavo lengvas šokas. Šunį? Vežtis į Europą? Kam? Palikite tą šunį. Jei jau kažką norite parsivežti iš Pietų Amerikos, parsivežkite mane!!!

 

Tačiau mes vadovavomės nuostata, jog jeigu jau kažką prisijaukini, esi už tą padarėlį atsakingas ir negali jo tiesiog palikti. Tad nusprendę grįžti namo, Peru ėmėme tvarkyti Minos dokumentus. Šį kartą jau tikrai nebepavyks jos vežti nelegaliai. O dokumentų prireikė daug.  Dėl išplitusios pasiutligės, Pietų Amerikos šalys yra įtrauktos į rizikos šalių sąrašą.

 

Siekiant parsivežti Miną į Europos Sąjungą, prireikė atlikti specifinį kraujo testą, kuris parodo pasiutligės antikūnų organizme kiekį (angl. titer test). Jeigu testo atsakymas yra patenkinamas, po karantininio 3 mėnesių laikotarpio jau galima su gyvūnėliu keliauti į ES be jokių problemų. Atrodo paprasta. Bet iš tiesų paprasta nebuvo, kadangi kraujas turi būti ištirtas vienoje iš 40-ies ES patvirtintų laboratorijų, kurių Pietų Amerikoje tiesiog nėra. Mums pavyko Peru surasti įmonę, kuri užsiima gyvūnų transportavimu, ir Minos kraujas buvo išsiųstas į JAV tyrimams. Šis testas kainavo apie 300 dolerių. Ta pati įmonė padėjo  mums sutvarkyti visus dokumentus, reikalingus norint šunį išvežti iš Peru ir įvežti į ES. Daugiau informacijos apie visus legalius reikalavimus galima rasti Europos Sąjungos puslapyje: https://ec.europa.eu/food/animals/pet-movement/eu-legislation/non-commercial-non-eu_en

 

Dėl Minos kelionės lėktuvu per Atlantą nelabai jaudinomės. Po tiek daug keliavimo autobusais, 12 valandų kelionė lėktuvu Minai turėtų būti juokų darbas. Žinojome, jog jai nebus baisu. Tačiau neramino transportavimo sąlygos. Kadangi Mina iš nedidelio šuniuko užaugo į nemažą šunį, jai reikėjo keliauti lėktuvo bagažo skyriuje. O norint iš Limos pasiekti Vilnių, reikėjo net 3 skrydžių: Lima–Madridas–Varšuva–Vilnius.

 

Internetas pilnas baisių istorijų apie tai, kaip avialinijos pamiršo įjungti šildymą, davė gyvūnui raminamųjų arba kitaip pažeidė gyvūnų transportavimo taisykles, ir tai kainavo augintinio gyvybę. Tad tik įlipę į lėktuvą primygtinai stiuardesės prašydavome, kad pilotui praneštų apie bagažo skyriuje esantį šuniuką. Gal atrodo kiek paranojiška, bet to prireikė. Skrendant iš Varšuvos į Vilnių, jei nebūtume priminę, jie būtų pamiršę įjungti šildymą.

 

Planuojant kelionę buvo svarbu atsižvelgti į temperatūrų skirtumus, kurie laukė šunelio tarpinėse stotelėse: tuo metu kai Limoje buvo 30 laipsnių šilumos, o Madride – 15, Varšuvoje ir Vilniuje laukė -1 laipsnio šaltis. Prie šilto klimato įpratusiam šuniukui tai gan didelis temperatūrų svyravimas. Varšuvoje iki kito skrydžio reikėjo laukti porą valandų, o mes nežinojome, kokiomis sąlygomis yra laikomas jungiamųjų skrydžių bagažas (tarp jų ir dėžė su Mina). Neramino tai, jog skraidydama buvau mačiusi, kaip jungiamųjų skrydžių bagažas tiesiog iškraunamas lauke šalia terminalo laukiant, kol bus pakrautas į kitą lėktuvą. Šuniukui, atvykusiam iš karšto klimato, pora valandų lauke tokiu oru galėjo labai liūdnai baigtis. Tad Madride paprašėme registruoti bagažą ne iki galutinio atvykimo taško, o iki tarpinio. Varšuvoje porą valandų pasidžiaugę Mina, ją iš naujo užregistravome bagažo skyriuje kelionei į Vilnių.

 

Vos atvykusi į Lietuvą, Mina iškart susipažino su sniegu, kurio niekada nebuvo mačiusi. Prisivalgiusi ir prisilaižiusi to nematyto stebuklo, susirgo gerklės uždegimu. Trumpaplaukiui šuniukui iš pradžių buvo šaltoka. Šeima vis patarinėjo nupirkti paltuką ar striukytę, bet laukinė Minos prigimtis ir orumas nepripažino jokio rūbo.  Lietuvoje Mina apsiprato greitai, kadangi kelionių metu ji jau buvo įpratusi nuolat keisti vietą, tad dar vienas pokytis jos neišgąsdino. Svarbiausia, jog šalia buvo jos šeimininkai. Dabar Mina jau antrus metus leidžia Lietuvoje ir džiaugiasi metų laikais, sniegu, rudeniniais lapais ir vasaros karščiu.

 

Tikiuosi, ši istorija įkvėps ir kitus leistis į kelionę su savo augintiniu. Norint, viskas yra įmanoma, todėl pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, nebūtina augintinį palikti užnugaryje. Jis su džiaugsmu keliaus ten, kur keliausite jūs. Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome!

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto iš asmeninio archyvo