„Ponaitis mūsų yra didis katinas, turi kažkokių kilmingų genų.“

Visą gyvenimą mylėjau gyvūnus, tačiau pirmenybę teikdavau šunims. DIDELIEMS. Bet gyvenant bute, dirbant 8 val. per dieną, sąžinė neleisdavo palikti gyvo padarėlio, uždaryto vieno tarp keturių sienų. Visada galvojau, jog katės „vienišės“ ir negali suteikti tokio džiaugsmo, tokios gyvasties namams kaip šuo. Bet bėgant dienoms, kuriant savo gyvenimo pamatus, dienos tapo visos vienodos, kol vieną rytą pabudusi sušunku vyrui:

• Noriu kačiuko! Noriu pilko ar raino kačiuko!

Pažvelgė vyras, pagalvojo, visai moteriškei smegenys nuo rutinos susisuko. Pasėdėjau, pagalvojau „O, svajone, lik sveika“. Kol galiausiai Facebook  2015 m. vasarą pamačiau skelbimą: „Į  Rokiškio kelininkų vagonėlį, esantį Latvijos statybvietėje, kelintą dieną ateina pilkas, rainas, mažas ir sužeistas kačiukas. Gal kas priglaustų?“

Ir tai man buvo ženklas, kad lemta, jog jis būtų mūsų naujas šeimos narys.

Kačiukas buvo apie 3-4 mėn. amžiaus su plėštine žaizda ant užpakalinės kūno dalies. Neaišku, ar užpultas kitų gyvūnų, ar partrenktas automobilio. Žaizdas užgydėme kartu su veterinarais, nors randai ir likę, bet jie netrukdo džiaugtis gyvenimu ir mėgautis katiniškomis dienomis naujuose namuose.

Dabar Grantas pas mus jau 3,5 metų. Ponaitis mūsų yra didis katinas, turi kažkokių kilmingų genų. Kaip ir būdamas dar mažas ateidavo ir susirangydavo man į plaukus miegoti, taip ir dabar tebeateina, nors ant pagalvės vos ir betelpa. Labiausiai mėgsta žaisti su plaukų gumele, ją atnešti, kad vėl jam numestum. Duona ir grietinė yra didžiausi skanėstai, nors neatsisako ir saldainio, kai smaližiaujame visa šeima. Nors yra tikras „katašunis“, tačiau jis pats pačiausias ir visų mylimiausias!

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė