„Tą akimirką viskas tapo aišku, nuo tada mes su Stigu tapome neišskiriami. Kasdien dėkoju likimui už tai, kad jis atsirado mano gyvenime.“

Mano šeimos durys visuomet buvo atviros laikiniems globotiniams, todėl visi mano draugai, radę benamį gyvūnėli, skambindavo man. Taip įvyko ir prieš dvejus metus, sausio trečiosios naktį, kuomet lauke siautė pūga. Man paskambino draugas ir pranešė apie laukuose rastą dar visai mažytį „vilkiuką“. Po kelių minučių Stigas jau buvo mano glėbyje. Sušalęs, išsigandęs, drebantis ir suvyniotas į antklodę lyg kūdikis. Gretai jį parsivežėme į šiltus namus. Priklupau ant grindų, pasidėjau jį sau ant kelių ir atidengiau antklodę. Jis pažiūrejo man tiesiai į akis, palaižė veidą ir tą pačią sekundę nustojo drebėti bei pradėjo nuotaikingai vizginti uodegytę. Tą akimirką viskas tapo aišku, nuo tada mes su Stigu tapome neišskiriami. Kasdien dėkoju likimui už tai, kad jis atsirado mano gyvenime.

Turbūt kaip ir kiekvienas šeimininkas pasakytų apie savo augintinį, taip drąsiai galiu pasakyti ir aš, tai pats mieliausias, jaukiausias, gražiausias ir protingiausias šuo! Na, o ir jam parinktas vardas pasiteisino! Stigas didžiausias transporto mėgėjas – kas gali buti smagiau už kelionę mašina ar bėgiojimą paskui keturratį per miškus? Jam niekas nebaisu: nei kelionė pas veterinarą (jis pro duris lekia vidun pirmas, nes, ką gali žinoti, gal ten bus naujų draugų), nei maudynės vonioje, nei kiti daugumai šunų keliantys baimę dalykai. Tai vienas iš labiausiai gyevenimu besidžaugiančių šunelių!

Fotografė Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė