Raminta ir Lotis

“Lotis yra pusiau kaip katinas – nuolatos sėdi ant palangės ir stebi aplinką bei sugeba užsiropšti ant stalų bei kitų vietų.”

 

Dauguma prieglaudoje esančių gyvūnų turi ypatingas ir kitokias gyvenimo istorijas, patenka ten būdami niekam nereikalingi. O juk jiems taip reikia meilės, šilumos ir žmogaus draugijos. Dėl to nuo pat mažens žinojau, kad jei turėsiu gyvūnėlį, tai tik iš prieglaudos. Kaip Lotis atsirado pas mus? Istorija tokia, kad planavau priglausti šuniuką, tačiau kiti žmonės suteikė jam namus. Tai dar labiau sustiprino norą turėti šunelį. Kaip tik kitą dieną “SOS gyvūnų” prieglaudos Facebook puslapyje pamačiau įkeltą 5 šunelių (mamos su 4 vaikais) nuotrauką. Pamačiusi vieno iš vaikučių žvilgsnį nesusilaikiau ir pasakiau sau ir mamai: ,,Reikia skambinti ir pasiimti jį‘‘. Lotį pasiėmėme 2019 metų lapkričio mėnesį, kai jam buvo beveik pusė metukų, ir parsivežėme namo į Druskininkus. Čia jis ir gyvena jau pusę metų. 

Kaip atsirado Ločio vardas? Ogi nesunkiai. Tiesiog internete su mama ieškojome patinkančių ir išskirtinių šunų vardų. Tokio neradome, bet užkliuvo vardas Lotas. Šiek tiek vardą perdarius ir išėjo Lotis. Kai jį parsivežėme namo, pirmą savaitę galvojome, kad turime be galo ramų, tylų šuniuką. Tačiau supratome, kad ne, jau tada, kai teko vieną palikti namuose ir eiti į darbus. O kad paleido visą gerklę ir balsą tik išėjus iš buto… Visas namas skambėjo! Negana to, prie jo kaukimo ir lojimo prisijungė kiti namo šunys. 

Ėjo savaitė, antra, jis jau tapo drąsesnis, ramiau pabūna vienas namuose, žaidžia, lekioja, susirado kiemo draugų, ypač vieną – haskį. Na, faktas, kad dydžių skirtumas nemažas tarp haskio ir pekino – takso mišrūno, bet jie vienodo amžiaus, sutaria gerai, taigi ir tapo geriausiais draugais. Visi vaikštome kartu su haskiu, žaidžiame, lakstome ir džiaugiamės. Lotis, sakyčiau, yra komunikabilus šuniukas, jam norisi kuo daugiau kitų draugijos. Jei namuose būtų dar vienas naminis gyvūnėlis, manau, kad Lotis jį labai mylėtų ir gerai sutartų. Lotis jį visą išbučiuotų ir aplaižytų (tokia jau jo mada)… Maloniausia man, kai Lotis net ir 5 minutėms išėjus į kiemą ir grįžus atgal namo šokinėja, laižo, verčiasi ant nugaros ir prašo kasuliukų. Kai prašo dėmesio ar maisto, puikiai moka atsisėsti kaip žmogus ant galinių letenų ir išsėdėti bent 5 minutes (to pats išmoko). 

Labai miela, kad Lotis yra pusiau kaip katinas – nuolatos sėdi ant palangės ir stebi aplinką bei sugeba užsiropšti ant stalų bei kitų vietų. Šitas mažas šunelis nuolatos laižo man kojas, sekioja iš paskos ir nepaleidžia iš akių. Iš jo didelių gražių akių matyti, kad labai myli ir yra be galo prisirišęs, na, bet neapsieina ir be išdaigų. 

Mėgsta miegodamas kartu lovoje patalynės užvalkalo užtrauktus, sagas pagraužti, kilimą padraskyti, visus kampus atsikišusius pakramtyti. Bet visa tai atleidžiama už jo begalinę meilę ir nuolatinį buvimą šalia. Dabar išdaigų vis mažėja, moka keletą komandų, supranta ir jau yra įsiminęs daugumą pasakymų. Per šiuos pusę metų su mumis jau spėjo apsilankyti Klaipėdoje, Nidoje, Vilniuje, Trakuose ir kitur. Puikus bendrakeleivis, jam patinka tyrinėti! Svarbu nepamiršti paminėti, kad Lotis, nors ir kita kalba, bet moka kalbėti – nuolat leidžia įdomius garsus kalbindamas mane, ypač rytais, kai jis nori žaisti, o aš dar miegu. Lotis pakeitė mūsų kasdienybę, tapo visų numylėtiniu, dabar dažniau išeiname į kiemą, būname gamtoje ir džiaugiamės Ločio draugija. Jis pats komunikabiliausias šunelis!

 

 Foto Daiva Mikelionienė

Ernesta ir Lulu