“Suvokiau vieną dalyką – kaip beprisidirbčiau ir kaip gėda būtų mano šeimai, vis tiek mane mylės ir kelionės su ja visada suteiks man naujų įspūdžių. Laukiu nesulaukiu, kol vėl kur nors išsiruošime”

Manau visų pirma reikia susipažinti. Sveiki, aš esu Fidelis. Kodėl Fidelis? Todėl, kad tą dieną, kai mano šeima mane parsivežė, mirė Fidelis Castro – gal ne pats geriausias būdas įgyti vardą, na… bet jis man tinka ir patinka. Taigi, su naująja šeima pradėjom keliauti jau pirmąją susitikimo dieną: važiavom iš Liepojos namo į Lietuvėlę, taip, aš esu latvis, bet kalbos barjeras man netrukdo. Kelionė viso labo apie 300km, bet buvo nepamirštama vien jau todėl, jog pirmą kartą važiuojant automobiliu mane taip supykino, jog viską, ką buvau suvalgęs, palikau automobilyje. Kliuvo ir šeimos narei… Tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas. Tiesa, grįžęs namo, iškart įsigijau brolį Aurį, dėl to labai džiaugiuosi, nes dviese mes – jėga ir šeima vadina mus #velnioGauja, asmeniškai aš galvoju, kad nepelnytai… Tiesa, su broliu mes labai skirtingi – aš užsisvajojęs hipis, o brolis tai tipinis lietuvis, visada suirzęs ir nervingas.

Hey, visai pamiršau, ši istorija neturi būti tik apie mane… Kita vertus, gal neblogai būtų, nes aš toks fainas… Na, bet, o, tačiau… Mūsų didžioji kelionė prasidėjo sakyčiau netikėtai, kai vieną 2017 vasaros dieną susikrovėm daiktus į automobilį ir išvykom, tuomet dar nežinojau kur. Buvo nuobodi kelionė per Lenkiją, kol pasiekėm Tatrus. Ten pasijutau kaip rojuj: kalnai, grynas oras, apsistojom mažo kaimelio gale, kur iš balkono vakare stebėjau kalnus ir laukiau, kol kopsim į juos. Tiesa, tame kaimelyje ir įvyko TAS ĮVYKIS…

Ryte atsikėlėm ir išėjom į pievą pasivaikščioti. Mes su broliu mėgstam laisvę ir, įprastai, pievose ganomės laisvai. Jau keliavom link namų, kai mano nosį pasiekė dar neuostas kvapas! AVYS! Minkštos, putlutės avytės – aš pasileidau jų link, šeima kažką ten rėkė, bet man jau nesvarbu, juk avys – nuostabūs padarai. Taip jas vaikiau iš visos širdies, kol neišlindo senas senutėlis jų šeimininkas, pasiremdamas lazda. Tiesa, visai jam ji nereikalinga pasirodo, nes, kai vijosi mane, kažkodėl ją laikė virš galvos vis rėkdamas: „K.. pes, k.. pes“.  Nežinau, ką jis daugiau rėkė, bet tie žodžiai ir dabar dar skamba mano ausyse. Sako, kad tai buvo keiksmažodžiai, bet kiek girdėjau, Lenkijoje tai nėra keiksmažodis… Istorija baigėsi be praradimų: šeima iš nevilties nuėjo link laikinų namų, o aš, paganęs avytes, grįžau pas juos. Gaila, kad gimiau ne aviganiu… Mama buvo įpykusi ir mane ignoravo. Susidėjom daiktus ir išvykom, supratau iškart, jog čia niekada negrįšim. Toliau važiavom į kalnus, turėjom tikslą aplankyti nacionalinį parką ir nukeliauti iki ežero Morskie Oko, bet kadangi lenkai matyt nelabai mėgsta šunų, mūsų neįleido. Nenusiminėm ir, nuvažiavę keliasdešimt kilometrų, atsidūrėm Slovakijoj ir kopėm į kalnus ten. Aš labai pavargau, bet buvau laimingas. Tiesa, bekopdamas užkandau iš Vokiečių aviganio atimta kepta vištos šlaunele. Įsivaizduojat, ten žmonės šunis šeria vištų šlaunelėm, norėčiau ten gyventi. Vokietukas nebuvo patenkintas  ir mane vijosi, bet kur tau, dėl tokio maisto galiu skrieti kaip vėjas. Suėdęs vėl grįžau pas savo šeimą, o mama mane išvadino velnio šunimi, vėl gi, nesuprantu dėl ko. Lipom vis aukštyn, ėjom per kalnų upę, per kurią teko mus nešti ant rankų. Tikslas buvo kalnų ežerėlis – ten atsivėrė puikus vaizdas, nuo to karto mes su broliu įsimylėjom kalnus. Kopimas atgal buvo be nuotykių, bet mama buvo dėl to labai laiminga. Kitas kelionės tikslas buvo Bledo ežeras Slovėnijoje, kurį pasiekėm lengvai, na tik kartelį privėmiau automobilyje (ką man padaryti, jog šiek tiek pykina ties posūkiais), bet keliauti tai mėgstu. Bledo ežeras nuostabus: teko nakvoti tikrų tikriausioje celėje, nes pasirodo nelabai lengva rasti nakvynę su manim ir broliu, bet celė buvo įdomus potyris. Prie Bledo ežero labiausiai man patiko kinai ir japonai, aišku nelabai aš juos skiriu, visi vienodi, bet jie labai mėgo mus su broliu, visi norėjo nuotraukos, tai pasidarėm gal kokį 100. Tikiu, jog dabar mūsų nuotrauka kur nors Japonijoje namuose įrėminta kabo. Mama sakė, kad galima būtų ir užsidirbti taip, po 2 eurus už nuotrauką, bet gerai, jog tai buvo tik humoras, nenorėčiau tokio darbo.

Tolimesnė stotelė buvo Adrijos jūra. Aš tai šiaip prie jūros gimiau, bet tai juk ne Baltija… Toliau aplankėm Veneciją. Tiesa, keltuose mums liepė uždėti antsnukius, aš net nežinau, ką tai reiškia, bet manau, nieko gero. Kadangi mes jų neturėjom, teko plaukti mažais laiveliais. Man nelabai patiko plaukti (bent nepykino), o va brolis, manau, praeitam gyvenime buvo jūreivis. Venecija man irgi patiko, bet ten nėra medžių, žalumos, pievutės. Kanalai ir betonas man greit pabodo, o architektūra aš nesidomiu, todėl kategoriškai atsisakiau eiti ir šeimai teko mane nešti.  Tegu, ne toks aš ir sunkus – viso labo 12 kg.

Sekanti stotelė buvo Florencija. Nuostabioji puikioji Florencija, jau vien atvykus supratau, kad čia man patiks. Apsistojom užmiesčio viloj, miegojau karališkoj lovoj, buvau tikras dvaro šuo, kol eilinį kartą neprisidirbau… Bet aš nekaltas, buvo labai karšta, tad vaikščiojant po vidinį Florencijos rotušės kiemą, mane tiesiog supykino, o man koks skirtumas ar žolė, ar marmuras. Šeimai buvo gėda ir teko greitai iš ten išeiti. Bet čia dar niekis, mano brolio ne tik nervai silpni, bet ir viduriai, tad jis sugebėjo pridaryti prie pat Florencijos katedros. Šeima teigia, jog tai buvo blogiausia diena per visą kelionę. Aš taip nemanau, juk buvo nuostabus laikas kartu. Suvokiau vieną dalyką – kaip beprisidirbčiau ir kaip gėda būtų mano šeimai, vis tiek mane mylės ir kelionės su ja visada suteiks man naujų įspūdžių. Laukiu nesulaukiu, kol vėl kur nors išsiruošime.