“Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.”

Iki 2018-11-08 beveik 16 metų turėjome Pekino veislės kalytę Tiną, kuri buvo mano ir mano abiejų sūnų numylėtinė karalienė. Nuo 2013 m. vasaros aš gyvenu viena, todėl jos netekus namuose pasidarė labai tuščia ir nyku. Pradėjau ieškoti kito šuns. Ieškojau jauno, mažiuko, kad užsiauginčiau nuo mažumės, nes gyvenu bute. Didelio nenorėjau, nes jiems vietos per mažai, o be to, pripratusi esu prie tokio dydžio. Nors norėjau apie 2 mėn. šuniuko, bet vis kirbėjo mintis, kad gal reikia iš prieglaudos paimti. Žiūrinėjau daug skelbimų visose prieglaudose ir vieną kartą pamačiau savo Ninės nuotrauką ir aprašymą. Ji pasirodė labai graži, tik, deja, akliukė. Labai norėjau ją paimti, bet labai bijojau. Taip praėjo beveik mėnuo ir vėl pradėjau žiūrinėti prieglaudas, ką siūlo. Vėl pamačiau savo Ninės aprašymą, tik jau su filmu, kaip ji gerai orientuojasi ir jaučiasi ten, kur apsipranta. Pažiūrėjusi tą filmuką galų gale apsisprendžiau ir paskambinau.  Pašnekėjome, papasaakojo apie ją ir po kelių dienų atvežė iki Prienų, nes ji buvo už Lazdijų. Davė 2 savaites apsigalvoti. Labai bijojau, kas bus? 

Bet labai dabar džiaugiuosi, kad ją pasiėmiau. Pradžia buvo sunki. Ji, matyt, buvo labai skriausta, nes bijojo ateiti į virtuvę, bijojo važiuoti mašina, bijojo visko. Bet po truputį nugalėjo savo baimes ir priprato, dabar drąsiai ateina į virtuvę paprašyti skaniuko, kai tik aš ką nors kramtau, priprato miegoti ant lovos su manimi ir visur būti ten, kur aš esu. Sekioja iš paskos ir nepaleidžia niekur. Miega tiek, kiek aš miegu, nežadina. Išdaigų nekrečia, tik vienu metu pradžioje nusitraukdavo nuo pakabų bet kokį rūbą, kurį tik užuosdavo, ir gulėdavo ant jo, bet sudrausta suprato, kad negalima, ir dabar laukia, kol grįšiu iš darbo, ir tada bėgte bėgame į lauką pasivaikščioti. Jos toks didelis džiaugsmas, kai aš grįžtu namo, kad atperka viską. Kiek jai metų, niekas nežino, šeimininkas buvo labai senas diedukas, kuris neatsiminė, kiek jai metų, o veterinaras sakė, kad ne daugiau nei 5, nors jos dantys labai nuvalgyti, matyt, buvo šerta vien kaulais. 

Labai miela, gera, švelni Ninzė – taip aš ją vadinu, nes man taip lengviau tarti ir labiau patinka. O šitą veislę pasirinkau todėl, kad jos nereikia kirpti, rengti. Kailis labai švelnus ir plaukai lengvai susiurbiami. Šios veislės šunys yra piktoki, su savo charakteriu, tačiau Ninzė labai gera ir meili. Matyt, praeina tas baimės jausmas. Nors ji akla, bet labai noriai visur eina ir važiuoja su manim. Mes kartu važiuojame ir į pajūrį, pabraidžiojame jūroje, daug vaikščiojame.

Ninzę aš pasiėmiau iš Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos vadovės Daivos Leonavičiūtės. 

Labai gera širdyje, kad Ninzei dabar tikrai daug geriau ir kad aš suteikiau jai džiaugsmo, nors ji ir nieko nemato, bet jaučia. 

Foto Lukas J. Bižys