“Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia.” 

Noriu pasidžiaugti savo nauju augintiniu, kačiuku-priglaustuku, kurį rado mano sūnus išmestą gatvėje. Na, ir, žinoma, parsinešė. Kaipgi vaikas paliks mažus kačiukus šalti gatvėje… Buvo du, gaila buvo juos palikti tokiame šaltyje, tad ieškojau jiems namų. Vienas rado naujus šeimininkus, o šis irgi būtų radęs, bet vaikas užprotestavo taip, kad teko pasilikti.

Apie katino laikymą iki tol nebuvo nė kalbos, nes turime kalytę, kuri nemėgsta katinų. Tačiau vaiko noras buvo toks didelis, kad teko nusileisti ir nuvilti moterį, kuri jau buvo sutikusi priglausti šį mažylį. Jau buvau bevežanti kačiuką į naujus namus, tačiau vaikas griebė dėžę ir verkdamas bėgo nuo manęs, kad tik jo neišvežčiau. Ašarų pakalnė, isterija ir sprogstanti mano galva… Net anglų kalbos būrelį praleidome, nes tada apie tai tikrai nebuvo laiko galvoti. Žodžiu, per prievartą išpildė savo svajonę.

Taigi mūsų kalytė iš pradžių buvo šokiruota, bet, mūsų nuostabai, nepuolė, tik labai uostinėjo. Kol galiausiai susidraugavo taip, kad jai atsirado pienas ir tą mažylę kalytė dabar maitina. Kalytė tikrai nebuvo turėjusi šuniukų, tad suveikė motiniškas instinktas, pati stebiuosi.  Apie tokį atvejį buvau girdėjusi,  tik niekada negalvojau, kad taip nutiks mano augintiniui.

Vaikas laimingas nesvietiškai, kartais, visai netikėtai, padėkoja man, kad leidau pasilikti kačiuką.  Net rytai tapo gerokai lengvesni, nes vaikus žadina kačiukas ir tada jie daug greičiau atsikelia. Žodžiu, vieni pliusai. Net vyras pamilo mažylę ir su ja tai miega, tai žaidžia… O kalytė savo vaiko išvis nepaleidžia iš akių. Tik kačiukas nueina kur toliau, kur ji nemato, iškart bėga tikrinti situacijos. 

Foto Jovita Baliūnienė