Rasa, Mantas ir augintiniai I Tailandas

Mums atrodo, kad mes nieko ypatingo nedarome, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė padėti tiems, kuriems to reikia.”

 

Daugelis galvoja, kad Tailande su tiek šunų gyvename lyg rojuje, pavydi mums ir įsivaizduoja, kaip viskas čia nuostabu. Taip gali pasirodyti pažiūrėjus mūsų video ir nuotraukas. Tačiau už viso to slypi didžiulis darbas ir atsakomybė. O ir mūsų pačių gyvenimo kokybė tikrai ne pati geriausia su tiek augintinių namuose. Apie keliones galime pamiršti, o naktimis keletą kartų pabundame nuo visos gaujos lojimo ir kaukimo ką nors jiems išgirdus.

 

Mūsų istorija prasidėjo, prieš keletą metų, kai vienos kelionės į Tailandą metu netekome savo šuniuko, kurį palikome Lietuvoje pasaugoti tėvams, kol grįšime. Stengdamiesi numalšinti širdgėlą ir graužatį, priglaudėme pirmąją šunytę – Zuikytę, prie kurios po kiek laiko prisijungė ir Kaštonis. Benamio šuns prieraišumą užsitarnauti čia nesudėtinga – užtenka jį pamaitinti ir paglostyti.

 

Šiuo metu gyvename saloje ir turime 17 šunų. Kelionė iki artimiausio veterinaro, kuris galėtų suteikti elementariausias paslaugas, užtrunka 6 valandas į vieną pusę ir tiek pat atgal (nors atstumas tik 20 km), o keliauti tenka įvairiausiomis transporto priemonėmis tiek vandeniu, tiek sausuma. Saloje taip pat neturime ir kur nusipirkti šunų maisto, taigi perkame jį dideliais kiekiais ir samdome specialų krovininį transportą, kad mums atplukdytų ir paskui atvežtų. Rimtesniais atvejais ir su didelėmis traumomis tenka pas veterinarus važiuoti 350 km į sostinę – Bankoką. Čia visa kelionė su apsilankymu pas veterinarą atsieina daugybę laiko ir pinigų, mat tenka ir automobilį nuomotis, ir nakvyne su šunimi pasirūpinti bent porą dienų. Vietiniai dažnai mums atneša sergančius, sužeistus benamius gyvūnus, galvodami, kad mes veterinarai, kadangi turime daug šunų. Tačiau daugiausia, ką galime padaryti be rimtos veterinaro apžiūros ir tyrimų – suleisti vaistų nuo skausmo ar antibiotikų, sulašinti lašelinę, nuotoliniu būdu pasikonsultuoti su pažįstamais veterinarais. 

Vietiniai – tajai – tokiais dalykais neužsiima, jų pasaulėžiūra, tikėjimas (budizmas), gyvenimo būdas ženkliai skiriasi nuo mūsiškio. Šalyje benamių šunų skaičiuojama milijonais ir kai kurie iš jų gatvėse išgyvena daugybę metų. Žmonės juos kartais pamaitina prie savo namų, kavinių ir pan., tačiau niekada nelaiko jų savo augintiniais, nesirūpina jais, jei kas nors atsitinka, šunys visuomet lieka gatviniais jų akyse. Viena iš tokio elgesio priežasčių – budizmas, kuris skatina neapsikrauti galvos problemomis ir pirmiausia rūpintis savo vidine ramybe. Per visuos šiuos metus Tailande stengiamės išmokti neteisti, suprasti ir su tuo susigyventi, nors kartais tikrai sunku. 

 

Štai paskutinis atvejis – Mikutis. Jį atvežę žmonės sakė, kad šuo buvo partrenktas mašinos. Nežinome, ar tai jie partrenkė, ar jie tik rado jį gulintį, o gal buvo jo šeimininkai ar tiesiog pamaitindavo benamį. Suleidę vaistų pasakėme jiems vežti šunį pas veterinarą ir išsiskirstėme. Tačiau po mėnesio pamatėme Mikutį šliaužiantį gatve, nevaldantį galinių kojų, iki kaulų nubrūžinta oda ir supratome, kad niekas jo pas gydytojus nevežė. Su ašaromis akyse pasiėmėme dar vieną šunį, nors jau buvome prisižadėję sau – daugiau nei vieno. Mikutis dėl lūžusio stuburo reikalauja specialios priežiūros, nes nevaldo visos apatinės kūno dalies, gamtinius reikalus atlieka po savimi to net nejusdamas. Tačiau įdėjus skelbimą, vis tik atsirado moteris lietuvė, gyvenanti Anglijoje, kuri net žinodama visą situaciją pasiryžo priimti šunelį į savo namus. Paruošti jį kelionei užtruks kelis mėnesius ir kainuos apie 1000 eur. Laukia daugybė procedūrų, tyrimų, kad būtų galima gyvūną gabenti į Europą. Tai bus pirmasis ir labai gražus pavyzdys, kuomet mūsų globotinis iškeliaus gyventi į lietuvių šeimą.

 

Kiti mūsų gyventojai – du akli šuneliai, vienas dvikojis, Reksiukas, kuris beveik neprasižioja. Dažnas atvejis, kad šunys pakliūna į spąstus, taigi turime vieną su nugnybta kojyte, kitą – trikojį, taip pat šuniukus, ištrauktus iš šiukšlinės. 

 

Daugiausia pagalbos (tiek moralinės, tiek finansinės) sulaukiame iš lietuvių, turime savo sekėjų ratą socialiniuose tinkluose ir esame jiems labai dėkingi. Maloniai nustembame, kai į salą atvykę lietuviai turistai atpažįsta mus ir iš tolo sveikinasi. Tuo tarpu vietiniai susiformavę tokią nuomonę – kadangi mes užsieniečiai, tai aptekę pinigais, taigi iš jų palaikymo ir pagalbos menkai tesulaukiame.

 

Daug kas klausia, iš kur turime tiek gerumo, tiek atjautos ir pasiaukojimo? O mums atrodo, kad mes nieko ypatingo nedarome, tai kiekvieno žmogaus pareiga ir atsakomybė padėti tiems, kuriems to reikia. Jeigu gyvensime galvodami, kad kažkas kitas pasirūpins gatvės šunimis, tai situacija niekada ir nepasikeis. Vis dėlto “Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome” A. De Sent Egziuperi (“Mažasis princas”).

 

Ernesta ir Lulu
Ramutė ir Ninė