“Mums teko išmokti miegant atsargiau verstis ant kito šono, bet labai malonu jausti šiltą kamuoliuką prie kojų.”

Mes jį sutikome „Linksmosiose pėdutėse“. Šaunus kudlų kamuolys žibančiomis akimis – tikras linksmų pėdučių rinkinys, prigijo mūsų šeimoje nuo pat pirmos dienos. Taip mes radome namų terapeutą: jis visada palaiko kompaniją geriant kavą (skaniukais pavaišinti būtina – jei pamirši, pats primins), nepertraukdamas išklauso, jei skauda, ar liūdna, jei yra vietos, susiraito ant kelių. Vos išjungus dulkių siurblį, atlekia patikrinti, ar viskas gerai.

Dukra buvo iš anksto numačiusi kitą vardą, bet jį pamačius, joks kitas vardas tokioms akims ir nosytei netiko. Tik Guzikas. Taip ir liko.

Iš pradžių kiek nejaukiai jautėsi dėl savo susivėlusios šukuosenos, bet tą patį vakarą po kirpyklos jis nusprendė, kad yra vertas miegoti lovoje. Mums teko išmokti miegant atsargiau verstis ant kito šono, bet labai malonu jausti šiltą kamuoliuką prie kojų.

Aišku, kartais pažymi teritoriją namuose, bet mes išmokome būti pastabesni ir greičiau tvarkytis. Be Guziko mūsų visų gyvenimas nebūtų toks pilnas.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė