„Čilė be galo mėgsta myluotis, glaustytis, miega tik šalia vieno iš mūsų.“

Rugpjūčio 26 d. mašina mirtinai partrenkė mūsų 13 m. augintinę, kurią labai mylėjome. Po mėnesio supratome, kad negalime be šuns. Prasidėjo paieškos… Nusprendėme pirkti Džeko Raselo veislės mažylį, rezervavome, bet vis užmesdavome akį į šunelius iš prieglaudų. Lapkričio 26 d., vakarop, nuvažiavome į prieglaudą „Būk mano draugas“. Buvo tamsu, lijo, ten dirbantis kolektyvas nuvedė mus prie vienos mamytės, kuri ten glaudėsi su keliais vaikučiais – jie buvo rasti dėžėje prie ligoninės. Pašvietę žibintuvėliu pamatėme guolio kamputyje susitraukusį patį mažiausią šuniuką. Ta mažoji kalytė ir tapo mūsų naujuoju šeimos nariu. Tą patį vakarą šeimos taryba nusprendė pavadinti ją Čile. Pirmomis dienomis buvo kiek nedrąsi, bet greitai apsiprato.

Ji jau gerokai paūgėjusi, labai miela, be galo mėgsta myluotis, glaustytis, miega tik šalia vieno iš mūsų. Labai ją visi mylime ir džiaugiamės savo pasirinkimu. Daug kas sako, kad padarėme ją laimingą, bet iš tikrųjų tai Čilė daugiau laimės atnešė į mūsų namus.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografė Asta Astrauskienė