“Šaunesnio šuns nesu turėjusi gyvenime, jis mano draugas, mano apsauginis, mano guodėjas, jis visada  su manimi, visada šalia manęs kaip uodegytė.”

Kadaise Lordas turėjo mylinčią šeimą, gyveno bute ir vargo nematė. Jis buvo šeimos vyro šuo, tačiau šeimininkas pradėjo  važinėti dirbti į užsienį, o šeimininkė su juo nesusitvarkė. Lordas toks jau yra, renkasi vieną lyderį ir tik jo klauso, kitus pripažįsta kaip šeimos narius, bet klausyti nesiruošia. Tad moteriai  besirūpinant Lordu, jis perėmė vadovavimą į savo letenas. Ėmė puldinėti kaimynus, patiesė dviratininką, taip ir atsidūrė nabagas prieglaudoje. Savaitę blaškėsi, sienomis laipiojo, nieko neprisileido, pyko ant viso pasaulio. Laikas bėgo ir Lordas aprimo, ėmė susitaikyti su esama padėtimi ir pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Kadangi  aš savanorė prieglaudoje “Būk mano draugas”, o Lordas būtent ten ir pateko, taip mudu ir susitikome. Nuo pat pradžių kažkoks ryšys užsimezgė tarp mudviejų. Daugelį prieglaudos darbuotojų ir lankytojų gąsdinęs, su manimi elgėsi švelniai. Nemačiau niekada savo atžvilgiu jokios agresijos. Taip ir gyveno Lordas 2,5 metų prieglaudoje. Stengiausi filmuoti, reklamuoti jį, kad rastų namus, tačiau pasiūlymų jis sulaukė tik saugoti teritoriją  arba į kaimą prie būdos. Niekas neįžvelgė jame draugo, nenorėjo suprasti, matė tik piktą, atšiaurų, agresyvų sargą. Galop po kelių metų lyg ir atsirado žmogus, kuris norėjo paimti Lordą į savo vienkiemį. Tačiau jis augina gyvulius, paukščius, o Lordas turi stiprų grobio instinktą ir tikrai nebūtų patenkinęs lūkesčių.

Tada  supratau, kad esu įsimylėjus iki ausų į šitą  šunį, kad negaliu jo niekam atiduoti, jis turi būti mano  ir niekieno daugiau. Tik viena bėdelė – kaip reaguos šeima. Šeimai paruošti reikėjo laiko, tuo labiau,  kad jau turėjau tris kalytes ir katiną. Tai užtruko maždaug pusmetį. Per tą laiką mudu važiuodavome prie jūros pasivaikščioti, išvažiuodavome į miestą socializuotis, savaitgaliai būdavo tik mūsų. Vaikščiodavome abu  galvas oriai pakėlę, vienas kitu patenkinti ir laimingi. Savaitgaliai prabėgdavo labai greitai, o darbo dienos taip klaikiai ilgai slinkdavo iki naujų susitikimų. Lordas laukdavo manęs atvažiuojančios, net automobilio garsą pažindavo, o man išvažiuojant nulydėdavo liūdnu žvilgsniu.  Kaskart išsiskyrimai tapdavo vis sunkesni, Lordas pradėjo nerimauti, o tai pasireiškė čiužinių, kuriuos jam įtiesdavo gulėti, draskymu. Ir pagaliau vieną vakarą kartu su vyru išsiruošėme į prieglaudą vežtis draugiuko namo.

Štai taip ir  atsirado ketvirtas šuo mūsų šeimoje. Kai priėmėme jį į šeimą, jam buvo  jau aštuoneri, šiemet liepos mėnesį jam sukaks vienuolika. Šaunesnio šuns nesu turėjusi gyvenime, jis mano draugas, mano apsauginis, mano guodėjas, jis visada  su manimi, visada šalia manęs kaip uodegytė. Tai šuo su charakteriu, nepaperkamas, švelnus, mylintis namiškius ir atšiaurus svetimiems. Važinėjame tai prie jūros, tai į mišką, tai prie upės, nes Lordas nemėgsta vaikščioti takučiais, jam nuobodu, nėra veiklos. Miške  laksto su pagaliukais, kamuoliukais, prie jūros kasa duobes smėlyje, maudosi, taip pat veiklos pilna ir prie upės. Mudu mėgstame tą patį – būti gamtoje, nemėgstame būti ten, kur triukšminga ir daug žmonių. Gamtoje jo niekas nedomina – nei žmonės, nei šunys. Jis turi mane, pagaliuką arba kamuoliuką ir jam to užtenka. Niekada nenubėgs  pasiįdomauti prie svetimų žmonių ar šunų, jam niekas kitas neegzistuoja, tačiau taip pat svetimo dėmesio nepageidauja. Nemėgsta svetimų šnekinimų, reaguoja, jei svetimi peržengia jo arba mano asmeninę erdvę. Štai toks tas mano nepakartojamas draugas Lordas. Nors jau tuoj stuktels vienuolika metukų, tačiau jis vis dar turi parako. Intensyviai  sportuojame, palaikome gerą formą ir labai tikiuosi, jog mano draugas dar ilgai manęs nepaliks.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė