Renata ir Vėtra

„Dabar mes su Vėtra priimame į savo namus  vis naujus globotinius, kuriems dovanojame namų šilumą bei savo meilę.“

 

Po skaudžios netekties, kai teko atsisveikinti su beveik dešimtmečiu savo šeimos nariu prancūziuku Storkiu, išvydau VšĮ Dogspoto organizacijos postą Facebook. Nors po dviejų parų verkimo maniau, kad ašarų nebeliko, bet jos vėl sruvo upeliais. Praėjo pusantrų metų, o aš vis dar pamenu Stičo istoriją. Tuomet supratau, kad šuns pirkti tikrai negalėsiu ir įsitraukiau į Dogspoto veiklą. Vėtra (baltukė) pirmoji mano globotinė. Jai pasisekė –  jos vados buvo per mažos, kad būtų pelninga ją išnaudoti. Vėtros atsikratė jaunos, dar neturinčios nei dvejų metų.

Parsivežiau ją iš Šiaulių žvarbų vėjuotą 2018 metų sausio vienuoliktosios vakarą. Visą kelią jausmai maišėsi kaip žvarbus žiemos oras. Nuo neapykantos žmogui už baimę jos akyse, iki euforijos, kad ji saugi. Nuolat glosčiau ir žadėjau, kad aš jos niekada neišduosiu. Tik pusiaukelėje ji manimi patikėjo ir nustojo drebėti. Jau virš metų laiko mes drauge ir neįsivaizduoju savo dienos be jos. Vėtra vis dar bijo svetimų žmonių ir staigių judesių. Nepripažįsta kitų keturkojų lauke, jų vengia, tačiau atvykus naujam globotiniui į mūsų namus visada jį priima ir juo rūpinasi.

Miša (juodukas) senjoras mūsų globotinis, kuris vis dar laukia savo žmogaus. Nereikalaujantis per daug dėmesio, tiesiog mylintis ir labai protingas. Kai  Vėtra pradeda siautėti su katinu Juodžiu, niekada netrukdo ir net nekreipia dėmesio, tačiau išgirdęs bent menkiausią damos cyptelėjimą, imasi teisėjo pozicijos ir nutraukia žaidimus. Tai tarytum auklė dviem padykusiems trimečiams, po kurių siautėjimų ir gėlės lipa nuo palangių.

VŠĮ ,,Dogspotas“ – nuostabi organizacija, kuri pasitikėjo manimi ir padovanojo man Vėtrą. Dabar mes su Vėtra priimame į savo namus  vis naujus globotinius, kuriems dovanojame namų šilumą bei savo meilę. Negaliu atsidžiaugti, kokia ji nuostabi ir supratinga savo likimo draugams.

 

Foto Laura Kiuraitė

Gerda, Joko, Pupa ir Lulu
Rūta ir Džekis