“Kartu gyvename jau pusantrų metų, bendraujame labai draugiškai: kartais ir šaltibarščius iš vieno dubenėlio valgome, desertui palaižome ledus.”

Ilgą laiką internete vis matydavau liūdnas beglobių gyvūnų istorijas: vieną pikti šeimininkai išmetė iš namų, nes lojo ne laiku, kitas tiesiog tapo našta ir dėl to atsidūrė gatvėje. Tokios istorijos visada paliesdavo širdį ir priversdavo susimąstyti, kodėl žmonės taip elgiasi, kai jiems jie atiduoda visą savo širdį ir meilę. Deja, niekuo jiems padėti negalėjau, nors, jei būtų mano valia, pasiimčiau juos visus. Mama tuo metu sakė, kad gyvūno mums namie nereikia, kas jį prižiūrės, kas rūpinsis, o dar ir baldus apdraskys. Bet vieną dieną iš kompiuterio ekrano į mane pažvelgė dvi geltonos akys, didelės ir labai išraiškingos geltonos akys. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Katinuko istorija labai liūdna: jį pagavę vaikai surišo priekines letenėles viela, buvo žiema, letenėlės nušalo, o kai katinukas buvo surastas, dalis letenėlės buvo nupuvusi ir jos išgelbėti nepavyko.

Prieglaudos darbuotojai galvojo, kad niekas neims šlubo katinioko su liūdna gyvenimo istorija, visiems gi reikalingi sveiki ir energingi. Paskaičiau šią istoriją ir iškart supratau, kad šitas šlubius bus mano. Keista, bet mama taip pat greitai sutiko, tikriausiai ir ją sužavėjo tos ryškios geltonos akys. Nuvažiavus į prieglaudą nebuvo įmanoma nepastebėti šlubuojančio, bet labai draugiško ir su visais bendrauti norinčio Rainio. Po poros dienų tuo metu vadinamas Rainys Bekojis persikėlė gyventi su mumis jau Krebso vardu. Jau pirmą vakarą Krebsas išlindo iš po spintos trumpai pasiglostyti, susipažinti. Pirmą savaitę gyvenome sunkiai, nes letenėlę reikėjo tepti vaistais, o ši procedūra jam labai nepatiko. Po poros savaičių Krebsas visai priprato prie naujų namų ir, kaip dabar sakome, tapo namų princu. Kartu gyvename jau pusantrų metų, bendraujame labai draugiškai: kartais ir šaltibarščius iš vieno dubenėlio valgome, desertui palaižome ledus, o vakare bandome sutilpti siauroje lovoje (Krebsas visada pirmas užsiima poziciją viduryje lovos, o man jau lieka kraštelis). Nors dar kartais prisimenamas kaip Rainys Bekojis, Krebsas laksto kaip išprotėjęs, visur nori būti pirmas. Nors šlubavimas niekur nedingo, bet jis viską atperka savo žavesiu ir energija, o žaidimai yra mylimiausia Krebso veikla. Tikiuosi, su Krebsu gyvensime ir meile dalinsimės dar ilgai ir kad nauji namai padėjo jam užmiršti skausmą, patirtą praeityje.

Foto Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė