„Ji negali be manęs, o aš be jos – ir tai pati tikriausia draugystė.“

Mūsų laimės istorija greičiausiai nebus išskirtinė ar nauja, tačiau mūsų gyvenimams ji tokia. Pradėsiu nuo to, kad esu viena iš „Telšių uodegėlės“ prieglaudos įkūrėjų ir dalininkė, todėl gyvūnai man nesvetimi. Papasakosiu apie savo pačios mergaites, kurios, beje, mano šeimoje net 6. Pirmoji ir garbingiausio amžiaus mūsų namuose nuo vaikystės, o likusios 5 – iš prieglaudų (4 šunytės ir 1 katė). Kadangi projektas vyksta tolėliau nuo mano gyvenamosios vietos, atsivežti galėjau tik 3. Pradėsiu nuo Zuzės – kalytės, kuri nevaldo galinių kojyčių. Prasidėjus mūsų veiklai sulaukėme iškvietimo dėl pervažiuoto šunelį. Nuvykę ten radome kraupų vaizdą, kurio galbūt ir nebeverta pasakoti… Zuzė aplankė ne vieną veterinarą ir bandėme ne vieną gydymo metodą, tačiau geriausia jai dovana – ratukai, su kuriais ji juda kaip eilinis sveikas augintinis. Vos paglobojusi Zuzę, supratau, kad jos aš niekam neatiduosiu. Jau daugiau nei metus ji daro mūsų gyvenimus spalvingesnius, o kalbant apie negalią – mes jos net nepastebime.

Simba Limba – smagus vardas smagiai mergytei. Simbutė taip pat buvo „Telšių uodegėlės“ globotinė, kurią laikinai glaudžiau po to, kai ji buvo rasta geležinkelio stotyje. Kartą maniau atidavusi ją geriems žmonėms, deja, teko Simbuliuką parsinešti klaidžiojančią gatvėje ir nuo tada supratau, kad jai namų ieškoti nereikia – ji juos jau turi.

Rotveilerio mišrūnė Nika – itin ramaus ir draugiško charakterio mergaitė. Ji paskutinioji mano priglausta augintinė, tačiau pamačiusi ją prieglaudoje supratau, kad ji keliaus su manimi. Prieš 5 metus palaidojau labai mylimą rotveilerę Niką, dėl kurios netekties ilgai sielvartavau, tačiau pamačiusi šią kalytę supratau, kad ji – tai mūsų Nikolina, tik atgimusi kitame kūne.

Namuose liko dar dvi iš prieglaudos paimtos gyvybės. Tai katytė Vega, kuri jau nebe jauniklė, su charakteriu, tačiau labai myli namiškius ir iš namų nė kojos nenori kelti.  Ir mūsų bailioji Lota, paimta iš Biržų gyvūnų globos namų. Lota buvo ištraukta iš vamzdžio persigandusi ir išalkusi. Ilgai bandžiau prieiti prie šios kalytės, ji kąsdavo ir urgzdavo, tačiau bėgant laikui ir su meile mes šį barjerą įveikėme. Lota šiandien visiškai neprisileidžia svetimų žmonių, kieme tikra valdovė, tačiau išėjusi už jo ribų puola man į glėbį kaip bailus ėriukas. Ji negali be manęs, o aš be jos – ir tai pati tikriausia draugystė.

Namuose tikras chaosas, kai šitokia gausybė augintinių, tačiau visus labai myliu ir manau, kad jeigu jų nebūtų, mano gyvenimas būtų tuščias ir pilkas. Kiekviena įneša į mano gyvenimą skirtingą spalvą, kiekviena atvyko su sava istorija ir daugiau ar mažiau skaudžia gyvenimo patirtimi, todėl jos ypač jaučia prieraišumą ir dėkingumą savo žmogui.

Fotografė Enrika Andrulytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė