Vieni giriasi augintinių medaliais, kiti – koks augintinis gražuolis, treti – kokia prabangi jo veislė. Labai atsiprašom, dar medalių neturim, bet jei kas teiktų juos ne už šiaip stotą, uodegos ilgumą, blizgantį plauką ar dar kokią „mandrystę“, bet už rimtus darbus – turėtume daugybę! Žinoma, grožio netrūksta, veislė taip pat ypatinga – makaliuznikas 🙂

Atas (buvęs Šiaurys) pas mus atkeliavo prieš 2 metus iš VšĮ „SOS gyvūnai“ prieglaudos. Tiesą pasakius, beglobiai ir vargšai gyvūnai mūsų šeimoje nebuvo naujiena, esame turėję gražuolį priklydėlį Plutą, kuris buvo labai panašus į labradorą, tik kad smarkiai oranžinis, kaip lapė. Be to, visą vaikystę, kiek pamenu, pas senelius būdavo prisiglaudę pora šunų ar katinėlių. Yra net sakoma, jei gyvūnas pas tave priklysta, negalima jo išmesti – tai lyg linkėjimai mums iš kito pasaulio.

Kai persikraustėme su šeima į naujus namus, turėjome tik vieną augintinį – taksytę Bruknę. Kiti keturkojai jau buvo iškeliavę į vaivorykštės šalį arba išsikraustę gyventi pas mano tėvus. Taigi nusprendus, kad vieno šuniuko namie mažoka, ieškojome Bruknei kolegos. Atą išrinko vyras, užteko pamatyti jo nuotraukas internete ir jiedu su dukra nuvažiavę į prieglaudą parsigabeno naują mūsų namų gyventoją. Kokia nuostaba buvo globėjų, kai jiems atiduodant šuniuką, mano vyras neturėjo jokių dvejonių, nereikėjo jam nei apsiprasti, nei pabendrauti su juo, nei pavedžioti – nuojauta padarė viską. Nepaisant to, kad keliaujant į naujus namus šunelį, nepratusį važinėtis, mašinoje supykino, kelionė praėjo puikiai. Naujajam gyventojui vardą išrinko dukra. Buvo svarstymų, gal pavadinti jį Margučiu – dėl išvaizdos, tačiau nusprendėme, kad jam reikia kur kas iškilmingesnio vardo.

Atas – sodininkas iš prigimties, niekur sodininkystės meno nesimokęs, bet tikras profesionalas. Tik jam apsigyvenus pas mus, nespėdavau sodinti braškių ir jurginų, o jie jau būdavo vėl žemės paviršiuje, tvarkingai iškrapštyti ir sukrauti. Mūsų sodininkas turi keistą antipatiją tulpėms. Įsivaizduokite tokį vaizdelį – prieina Atas, atsisėda, žiūri žiūri į tulpės žiedelį ir tik krimst! Taip ir nugenėtos visos tulpės namuose. Taip pat puikiai kasa duobes, tiesiog tranšėjas – nereikia mums darže net darbininkų samdytis!

Tiesa, pradžioje, pastebėję visus šiuos Ato hobius, nusprendėme vesti jį į šunų mokyklą. Ten Atas buvo paliktas antriems metams, kitaip tariant, iš darželio nebuvo perkeltas į mokyklą. Mat buvo kur kas įdomesnių užsiėmimų mokyklėlėje nei trenerio nurodymai! Jis visada užsiimdavo savais reikalais, mieliau su panelėm bendraudvo, nepadėjo nei specialus maistas dresūrai – mokykla liko nebaigta. Bet kas iš to išsilavinimo, juk tai tik varžo polėkius ir plačią širdį!

Bruknė su Atu yra susidraugavusi gana savotiškai – mergina yra įvedusi savo taisykles, Atas yra lyg jos tarnas. Rytais laukia savo draugės lauke, o kai ši išeina, visada nuprausia, nulaižo, kad net blizga.

Dažnai meiliai sakome apie savąjį Atą, kad jis mielas kvailiukas, be galo geras ir didelis didelis šnekutis. Namuose laikomės nuomonės, kad niekada nepirktume gyvūno iš veislyno – juos iš ten vis vien kas nors paims ir anksčiau ar vėliau jie iškeliaus į namus. Tiems, kas ieško draugo, vertėtų ne į veislyną, o į prieglaudą nueiti. Mano nuomone, šeimose, kur auginami gyvūnai, net vaikai geresni ir laimingesni užauga.

Fotografė Julija Konopacka