“Jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas.”

Fredis mūsų šeimoje atsirado prieš pat Kalėdas. Gan ilgai zirziau, kad noriu šuns, ir Kristijonas kaip dovaną man davė leidimą – tą patį vakarą buvo pereiti visi prieglaudų puslapiai ir surastas liūdniausių akių savininkas. Prieš atsidurdamas prieglaudoje jis kartu su broliais ir sesėmis buvo paliktas sportiniame krepšyje laukuose, prie medžio pririšta jų mama. Gera žinia – visa šeimyna surado namus, o Fredis gyvena kaip karalius.

Kartu grįžę namo labai greitai sužinojome, kad jis atkeliavo ne tuščiomis – su trigubai ištinusia koja bei visa puokšte odos problemų. Atrodė, kad vizitams pas veterinarą nebus galo, ir, nors koja sugijo, tačiau odos būklė vis prastėjo. Labai pasisekė, kad tuo metu mūsų gyvenime atsirado nuostabioji Ieva iš Užupio klinikos, ir iš nuplikusio žaizdoto “nabago” pavertė Fredį parodiniu šunimi.

Ponas iki šios dienos labiausiai mėgsta paliktas vienas namuose viską naikinti – nuo striukių su visomis pakabomis iki televizoriaus pultelių. Yra ragavęs laiptų, sienos, sugraužęs savo narvą. Todėl, kol netapome priverstiniais minimalistais, jis beveik visur keliauja kartu su mumis – ir į darbą, ir prie jūros, mieste yra lankęsis didžiojoje dalyje kavinių, važiavęs ir troleibusu, ir “Bolt’u”, ir traukiniu.

Fredžiui nesvetima aktoriaus karjera – filmavosi  HBO seriale “Černobylis”. Jo visiškas atsidavimas daktariškai dešrai atvėrė kelią į filmavimo aikštelę – net ir praėjus metams į diskusijas leidžiasi tik mainais gaudamas skanėstą.

Nors ir kelia daug chaoso, dėl jo meilaus būdo ant Fredžio neįmanoma pykti – jo hipnotizuojantis žvilgsnis verčia jį mylėti, šerti arba niurkyti, negavęs dėmesio arba gavęs jo per daug jis dūsauja ir pukši kaip koks barsukas. Ir kai mes patingime mesti kamuoliuką, o Fredis pasižiūri prikandęs liežuvį savo rimtomis akimis, suprantame, kad jis priverstų padaryti bet ką – užleisti vietą ant sofos, priimt miegoti ant lovos, kai pačių kojos nebetelpa, eiti į lauką vidury nakties ir dar daug daug dalykų. Ir vis tiek atrodytų, kad mes dar neįrodėme, kaip smarkiai šitą mešką mylime.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė