Sandra, Augustas, Veda ir Aira: „Kam pasėsime meilę vaiko širdy, tam ji ir išaugs.“

Susituokus su vyru ilgai svarstėme apie šeimos papilnėjimą. Pirmoji mūsų namuose atsirado Vega. Ji yra mūsų ramybės, kantrybės bei begalinės meilės etalonas.
Nepraėjus nei metams, mums gimė sūnus. Sulaukėme begalės pasiūlymų atsisakyti šuns, nes per didelė, nes bus per sunku, nes kam reikia… Tačiau mes net neklausėme, juk ji mūsų. Mūsų pirmagimė. Jie augo kartu, kartu žaidė, visko mokinosi ir mokė vienas kitą. Dabar sūnui penkeri, o Vegai – šešeri. Jis labai dažnai ją apsikabina, vadina seserimi, sako, jog labai myli, nes ji padėjo jam užaugti. Akimirkos, kai jis taria šiuos žodžius man yra neįkainojamos! Kam pasėsime meilę vaiko širdy, tam ji ir išaugs.

Visada turėjau svajonę auginti du šunis, bet pasvajodavau ir tiek. Mano geriausia draugė šią svajonę išgirdo ir iš prieglaudos man atvežė šuniuką. Taip šiemet mūsų namuose apsigyveno Aira. Serganti, pilna baimių, sulysusi… Bet dabar jau visa tai praeityje! Aira – mažas vijurkas, kuris kasdien mūsų namuose iškrečia vis kokia šunybę, kuri nei minutei neleis niekam liūdėti.

Jos su Vega labai skirtingos: Vega yra rami, solidi, paklusni, o Aira – maža nenuorama, išdykėle. Jos papildo viena kitą.

Mūsų šeima labai laiminga turint šias dvi šlapias nosytes šalia.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė